Knygos
Romanai (1919)
Poezija (613)
Pjesės (35)
Vaikams (138)
Kitos (909)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 34 (4)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Trys pjesės

Trys pjesės Sigito Parulskio pjesės pagaliau prieinamos skaitytojui. Debiutinę S. Parulskio pjesę „Iš gyvenimo vėlių“ 1995 metais Šiaulių dramos teatre pastatė režisierius Vytautas V. Landsbergis, dramą „P.S. Byla O.K.“ 1997 metais Nacionaliniame dramos teatre – Oskaras Koršunovas, „Nesibaigianti vienatvė dviem“ tapo dramos, šokio ir muzikos spektakliu, sulaukusiu keleto interpretacijų Lietuvoje ir Prancūzijoje. Knygos anotacijoje pabrėžiama pjesių vertė: „Šios trys pjesės ir jų pastatymai į šiuolaikinio lietuvių teatro istoriją įeis kaip naujosios kartos meniniai manifestai.“ Istorinę kūrinių vertę liudija knygoje publikuojami interviu su Sigitu Parulskiu ir režisieriumi Oskaru Koršunovu, ištraukos iš spektaklių recenzijų, spektaklių nuotraukos.

S. Parulskio dramaturgijoje klasikinę draminę koliziją (netikėtą įvykių posūkį) pakeičia dinamiška skirtingų stilių kaita. Pjesių kalbai būdingas ne informatyvumas, o asociatyvumas, reikalaujantis tolerancijos ne tik netikėtiems žodžių sugretinimams, bet ir lyrizmo apleistai poezijai. S. Parulskio pjesių teatriškumas – ne psichologinis, ne jausminis, o kiek dekoratyvus, leidžiantis mėgautis formos žaisme ir iš jos gimstančia ironija, nebūdinga lietuvių dramaturgijai. Pasak Vidos Savičiūnaitės, „Iš gyvenimo vėlių“ – „poetiškas, gryno sąlygiškumo logika grįstas spektaklis, prisigėręs retai lietuvių menininkų vartojamų autoironijos svaigalų“ (p. 23).

Spektaklis „Iš gyvenimo vėlių“ buvo sutiktas priekaištaujant dėl nepakankamo įsigilinimo į tautosakos tekstus. Pasak Rasos Paukštytės, „Basanavičius, lietuvių mitologija, tautiečių mentaliteto bruožai, t. y. visa, ką stengiamasi ironizuoti, patiems kūrėjams dar yra tamsokas miškas. (...) Tai, beje, natūralu – ne socialinės, o etnografinės satyros tradicijos mūsų teatre nėra, ir galime tik pasidžiaugti, kad ji formuojama“ (p. 24). S. Parulskis tautosakos tekstus pasitelkia kurdamas ne tik (ar ne tiek) etnografinę satyrą; jis siekia atskleisti lietuvių kultūroje egzistuojančią teatriškumo įvairovę, tradicinėje dramaturgijoje sietą tik su papročiais ir apeigomis (Užgavėnių, vestuvių ir kitomis).

S. Parulskis J. Basanavičiaus tautosakos rinkinyje randa teatriškų mirties įsivaizdavimo, galvojimo apie mirtį išraiškos formų ir savo kūrinyje jomis kompensuoja šiuolaikinio žmogaus vaizduotės tuštumą, o režisieriui suteikia progą spektaklio stilistinį spektrą praturtinti liaudiško primityvizmo epizodais. Dramaturgas ir režisierius, vadinami inteligentiškais chuliganais (V. Savičiūnaitė), kuria vaidinimą, tarsi viduramžių misterijose vaidinamą keliose aikštelėse, reprezentuojančiose žemę, dangų ir pragarą, gretina epizodus, vykstančius gyvųjų ir mirusiųjų pasaulyje, buitiškoje dabarties tikrovėje ir fantastinėse situacijose, demonstruoja teatrą teatre (prieš mūsų akis inscenizuojamos pasakotojo papasakotos istorijos). Spalvingame pjesės epizodų stiliaus spektre atskaitos taškas yra buitiška dabartis, vaizduojama pjesės pradžioje (blokinio namo bute gyvenantis Vyras valgo, girdime kitame kambaryje esančios žmonos replikas). Tikrovės epizodą keičia „fantastinis“ Vyro mirimo epizodas, pradedamas aliuzija į tradicinį mirties įsivaizdavimą, tiksliau, į tokio įvaizdžio išnykimą šiuolaikinėje kultūroje:

Vyras. Prašyt ko nors žmonos, – greičiau jau mirtį prisišauksi!

Valso žingsniu pro šalį praeina Mirtis su Dalgiu. Dalgis yra vyras, tokia jo pavardė, ir tiek.

Vyras (nulydi juos žvilgsniu). Prakeiktas blokinis gyvenimas... (sviedžia pavymui) kodėl tiek daug žmonių... (p. 27).

Pjesėje žodis virsta kūnu (mirtis iš tiesų prisišaukiama), tačiau tikrovės iliuzija prieš mūsų akis greitai sukuriama ir greitai nuslopinama. Stalius „grabdirbys“ matuoja mirusį Vyrą, tačiau mirusiojo dvasia, atsiskyrusi nuo kūno, sėdi prie stalo ir skaito laikraštį ar kaip žiūrovas stebi, kas vyksta gyvųjų pasaulyje. Personažo išskaidymas į kūną ir sielą epizodui suteikia komišką mistišką atmosferą. Pasiruošimo Vyro laidotuvėms epizodas įgauna erotinį atspalvį, kai Stalius, išmatavęs Vyrą, ima „matuoti“ jo žmoną („Moteris. Koks švelnus ir tvirtas Jūsų instrumentas. Stalius. Absoliučiai tikslus ir visuomet darbingas. Moteris. Kasdien norėčiau būti šitaip išmatuota“, p. 30). Į šį epizodą S. Parulskis įpina liaudiško primityvizmo stilių, inscenizuoja Staliaus pasakojimą apie pjūklelį, pranešantį, kad greitai sulauks naujo karsto užsakymo. Tai „citata“ iš J. Basanavičiaus tautosakos rinkinio. Pjesės autorius šitaip nurodo ir teksto teatrinio pateikimo stilių, – palyginimai ar metaforos scenoje vaizduojami tiesiogiai, pasirodo kaip savarankiški personažai: „kaip teisingai einantis laikrodis rodo laiką (pasirodo Žmogus Laikrodis, kuris telefoniniu balsu sako: penkiolika valandų... trylika minučių... (...), taip ir suskambantis pjūklelis praneša apie karsto darymą... tokia tvarka... Ordnung ist Ordnung...“ (p. 30). Liaudiško primityvizmo stilius išplėtojamas kitame epizode, Staliui pasakojant istoriją apie moteriškę ir kare žuvusį jos vyrą. Stalius pasakoja stovėdamas blokinio namo bute, o greta vaidinamas pasakojimas inscenizuojamas tiksliai pai¬sant teksto nurodymų (aktoriai vaidina „artimose žemėse“ – moteriškės erdvėje ir „tolimose žemėse“ – kariaujančio vyro erdvėje):

Stalius. Karo metu vienos moteriškės vyras buvo labai toli svetimose žemėse. Moteriškė jį labai mylėjo ir kasdien rūpinosi, kaip jam ten sekasi.

Tolimose žemėse stovi vyras su šautuvu ir žvalgosi, ar nesimato priešų. Artimose žemėse vaikšto moteriškė ir rūpinasi.

Moteriškė. Aš jį labai myliu. Aš juo labai rūpinuosi (p. 30).

Į vaidinimą, atrodo, įsitraukia ir žiūrovai, nes Staliaus pasakojime neminima, kad greta Moteriškės būtų dar kokių nors veikėjų:

Moteriškė (klykia). Dabar mano vyrą nušovė.

Tolimose žemėse esantis vyras krinta kaip pakirstas, nusitvėręs už galvos.

Moteriškė. Aš regėjau, kaip jis gavęs kulką į galvą nukrito!

Visi bando nuo tokios minties ją atkalbėti (p. 31).

Vyrui žuvus, vaidinime pasirodo personažas, reprezentuojantis ypatingą tragiško įvykio ir jo pajautimo laiką, – Valanda:

Stalius. Gerai pasiaiškinus, tai ir valanda, kurią jis savo moteriškei pasirodė, buvo ta pati.

Valanda. Aš esu ta pati valanda, kurią jis savo moteriškei pasirodė (p. 31).

Vaidinimas vaidinime priešinamas ribos tarp scenos ir žiūrovų salės panaikinimui. Susitikimo su Velniu epizode Vyras kreipiasi „į konkretų žiūrovą“ patarimo, ar pasirašyti sutartį ir parduoti sielą. Velniui užsirūkius, Vyras susirūpina teatro salėje sėdinčiais, abu personažai solidarizuojasi su publika, nes pasyvaus įvykių stebėtojo-žiūrovo patirtis ir velniui, ir žmogui yra suprantama ir artima:

Vyras. Manote, kad ten (beda pirštu į salę) sėdintys žmonės taip pat nenorėtų parūkyti? Egoistas. (Griežtai.) Meskite tuojau pat.

Velnias susigėdęs užgesina cigaretę.

Velnias. Iš tiesų, kaip bjauru, kai scenoje kas nors rūko, o tu sėdi ir negali.

Vyras. Arba, pavyzdžiui, bučiuojasi...

Velnias. O tavo kaimynei šimtas penkiasdešimt šešeri... (p. 38).

Pjesėje „Iš gyvenimo vėlių“ stiliaus spektras apima komizmą ir dramatizmą, plėtojamas nuo kasdienės kalbos iki pakilios retorikos: „Balsas. O Viešpatie, ar liko dar kas nors pasaulyje, nuo ko žmogus pašiurptų, išsigąstų? (...) ar gali visa tai sukrėst, supurtyt žmogų? Ar reiškia dar ką nors niekšybė, melas, išdavystė – nuo ko pašiurpstat jūs, kas jums įvaro siaubą, gailestį ar gėdą?“ (Apokalipsės inkliuzas, p. 59). S. Parulskis nebijo patetikos, nes, rimtus samprotavimus gretinant su liaudies pasakojimo apie trečią brolį durnių inscenizacija, neadekvačiai pakilia pasakotojo ir žiūrovo Staliaus reakcija, pjesė praturtinama prasminiais niuansais, praranda patetikai būdingą tiesmukumą.

Pjesėje „P.S. Byla O.K.“ atsisakoma komiškų niuansų įvairovės, ir dėmesys sutelkiamas į rimtą problematiką, nors pjesė vadinama parodija – „ir Hamleto, ir Oidipo, ir mus ištikusios „tragedijos“, to vadinamojo lūžio parodija“ (p. 17). Pats dramaturgas yra prisipažinęs, kad „visa tai papasakota kiek per sunkiai, per daug poetiška kalba“ (p. 17). Režisierius Koršunovas teigia, kad būtent šiame spektaklyje buvo surasta nauja sceninė kalba, tapusi OKT pradžia ir manifestu (p. 172). Pirmojoje pjesėje S. Parulskis ieškojo būdų, kaip išreikšti žmogaus įsivaizduojamą mirtį. Mąstymas apie metafizinį pasaulį ir jo patirties išgyvenimus, kaip ir viduramžių liturginiuose vaidinimuose, įgavo konkrečias teatrines formas, žadino juoką dėl žmogaus vaizduotės keistenybių. „Byloje“ ieškoma būdų, kaip kuo adekvačiau išreikšti dabarties tikrovę, savo kartos patirtį, jauseną istorinio lūžio epochoje.

Kūrinys artimas moderniai misterijai, kurioje ieškoma tėvo ir motinos. Vyresniąją kartą reprezentuojantys personažai nuasmeninti – mokyklos Sargas, Mokytoja (jie – pagrindinio personažo tėvai), Teisėjas, Gydytojas. Vyresnės kartos hierarchiją išreiškia beprotnamio Gydytojo ir ligonių santykiai, o tikrosios tapatybės nesuvokimą – Oidipo situacija, kai Sargas jaučiasi esąs sūnus, ir tėvas, o Mokytoja – ir Sargas, ir I Mokinio motina, ir mylimoji. Jaunoji karta dar labiau suniveliuota, – tai Mokiniai, trumpam tampantys kareiviais. Sprendžiant istorinio lūžio metu paaštrėjusį kartų – tėvo ir sūnaus – konfliktą, jaunosios kartos sąmoningumą išreiškia tikrosios tapatybės ieškojimas ir suradimas. Sūnus susitapatina su bibliniu Izaoku, o tėvas sutapatinamas su Abraomu. Sąmoningas sūnaus apsisprendimas pasielgti pagal savo valią esmingai keičia Biblijos epizodo atomazgą. Tiesos vardan padaromas nusikaltimas, sūnus paaukoja visą gyvenimą ieškotą savo tėvą („Izaokas. Man nereikia simbolinio tikėjimo. Man nusibodo žiūrėti į tave, gyvenantį puse tiesos, slepiantį dalį tiesos, verčiantį dalį tiesos melu“, p. 130-132). Jauno žmogaus sąmoningumo istoriją perteikia kalba, paini ir nenatūrali. Laikui bėgant kalba skaidrėja, ir dramos finale skamba aiškios minties, logiškai motyvuotas Sūnaus ir jo surasto Tėvo dialogas.

Pjesėse „Iš gyvenimo vėlių“, „P.S. Byla O.K.“ dabarties ir tikrovės epizodai gretinami su daugiau ar mažiau žinomais kultūros tekstais (Jono Basanavičiaus „Iš gyvenimo vėlių“, Shakespeare’o „Hamletu“, Oidipo mitu, Biblija). Pjesėje „Nesibaigianti vienatvė dviem“ eksperimentuojama su veiksmo laiko ir personažų dialogo teikiamomis galimybėmis. Konkrečiose situacijose garsiai ištarti žodžiai gretinami su tuo metu nutylėtomis mintimis, paprastai prieštaraujančiomis pasakymo prasmei:

Moteris. Aš šiemet baigiau mokyklą, aš jau pilnametė.

Nieko kvailesnio negalėjau sugalvoti, bet aš tikrai jaučiausi esanti moteris.

Vyras. Man nusispjauti jos metai, mačiau tik pilnas, nors ir ne per dideles, krūtis, kalbėjau –

aš ką tik sugrįžau, matai, kokios vyriškos mano rankos.

Ir paraudau, nes nežinojau, ką reiškia vyriškas (p. 139).

Į situacijas pažvelgiama iš laiko distancijos, personažams komentuojant ką tik ištartus žodžius, mintis, savo pojūčius ir partnerio reakcijas:

Moteris. Rudenį aš išteku...

Vyras. Kaip? O aš? O mes...

Ir jis jaučia, kaip žemė slysta iš po kojų, kaip viskas netenka prasmės, laikas, kurį jis tarėsi susigrąžinęs jauno kūno pavidalu, juk visa tai buvo prieš penkiolika, dvidešimt? Metų...

Moteris. Prieš penkiolika.

Jis taip nusiminė, bet ėmė nesiliaudamas juokauti, o aš mačiau – kad tik nepravirktų, jis juokėsi, kad tik nepravirktų (p. 147).

Epizodai trumpėja, susipina, užsikloja vienas ant kito, sukurdami sudėtingą kelių prasminių sluoksnių kūrinio audinį. Žaismingos pasaulio, suvokiamo kaip teatras teatre, situacijos pjesėje „Nesibaigianti vienatvė dviem“ transformuojamos į klausimą apie personažų ir kūrinio autoriaus santykius, tačiau ir šioje pjesėje išlieka aukštojo ir žemojo stiliaus sugretinimai („parduoda mėsą (...) Tiesą...“):

Vyras. Mes ne žmonės, mes prasimanymas, patys save prasimanę kvailiai, patys save sugalvoję, mes esame tekstas šito idioto galvoje.

Moteris. Kokio idioto?

Vyras. To, kuris rašo, kuris mus užrašinėja ant mūsų kūnų, mūsų pirštų antspaudų, mūsų ligų ir visko, prie ko mes liečiamės.

Kokio idioto? Mėsininko, iš kurio perkame mėsą, kuris mums parduoda mėsą, mūsų pačių mėsą... Tiesą... (p. 162).

S. Parulskio pjesės prieš dešimtmetį sukėlė diskusijas dėl naujosios lietuvių dramos poetikos, dramos teksto ir teatro, dramaturgo ir režisieriaus kūrybinių santykių pobūdžio. Poeto rašomi kūriniai teatrui aktualizavo literatūrinio teksto problemą teatre. Pasak Audronio Liugos, „spektaklis „Iš gyvenimo vėlių“ parodė, kad Parulskio literatūros neįmanoma statyti pažodžiui, kad ją reikia permontuoti ir rasti jai savitą sceninę dramaturgiją, nesigailint net autoriui tokio brangaus pjesės teksto, kuris vienaip gali skambėti užrašytas ant popieriaus, o visai kitaip – ištartas scenoje“ (paryškinta – A. M., p. 24). S. Parulskis karštai gina savo kūrinius nuo „teksto iškraipymų“: „kaip ir daugelis kuriančiųjų, esu egoistas, tad man visuomet mieliau, kai savo kalbą darkau pats, o ne kas nors kitas. Iš čia ta alergija teksto iškraipymams“ (p. 17). Tačiau S. Parulskis suvokia, kad šiuolaikiniam teatrui yra būtinas teatro kalbos ieškojimų neapribojantis, priešingai, jiems laisvę suteikiantis dramos tekstas. Šis suvokimas nulėmė jo pjesių poetiką, kur fabulą, Aristotelio laikytą dramos kūrinio siela, pakeitė skirtingo stiliaus epizodų virtinės, o tradicinę personažų dialogo sampratą transformavo įvairias situacijas vaizduojančių epizodų deriniai. Laikui bėgant, keičiasi požiūris į naujosios dramaturgijos tekstą, „P.S. Byla O.K.“ jau suprantama kaip novatoriškas tekstas, išlaisvinantis vaizduotę: „nedramaturgiška Parulskio dramaturgija duoda teatrui gerą kūrybinį impulsą, o rizikuoti linkusiems režisieriams atveria erdvę ieškoti nestandartinių teatrinės raiškos priemonių“ (p. 73).

Nuo pirmosios pjesės S. Parulskis kuria situacijas, kurių žadinama nuotaika laužyta kreive kyla ir krinta, sukurdama dinamiško ir emocionalaus įvykių kaleidoskopo įspūdį, neleisdama nė vienai akimirkai tvirčiau atsistoti ant tvirtesnio stilistinio, emocinio ar prasminio pagrindo. S. Parulskio kuriami naujosios dramos tekstai fragmentiški, siejami ne siužeto, o potekstės ryšių. Tai naujosios dramaturgijos kūriniai, gimę postmodernizmo epochoje, tačiau kartu – poetinės dramos, pratęsiančios ir atnaujinančios lietuvių dramaturgijos tradiciją.
Aušra Martišiūtė
2007-01-10
 
Kita informacija
Tema: Pjesės
Leidykla: Baltos Lankos
Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 2006
Puslapių: 173
Kodas: ISBN 9955-23-022-3
Daugiau informacijos »
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą