Trys pjesės

Sigito Parulskio pjesės „Iš gyvenimo vėlių” (pastatyta 1995 m.), „P.S. Byla O.K.” (pastatyta 1997 m.), „Nesibaigianti vienatvė dviem” (pastatyta 2001 m.) yra pirmosios naujosios lietuvių dramaturgijos kregždės. Jose provokuojančiai žvelgiama į lietuviškos dramaturgijos tradicijas ir siekiama atnaujinti teatrinę kalbą. Visų šių trijų pjesių pastatymai skirtinguose Lietuvos teatruose sukėlė didelį susidomėjimą ir sulaukė kontroversiškų vertinimų. Režisieriaus Vytauto V. Landsbergio spektaklis „Iš gyvenimo vėlių” Šiaulių dramos teatre ir ypač Oskaro Koršunovo pastatymas “P.S. Byla O.K.” Akademiniame dramos teatre skatino naują teatrinį mąstymą. O „Nesibaigianti vienatvė dviem” inspiravo bene pirmąjį lietuvių teatre tarpdisciplininių projektų ciklą.

Šios pjesės ir jų pastatymai į šiuolaikinio lietuvių teatro istoriją įeis kaip naujosios kartos meniniai manifestai. Rinktinėje taip pat spausdinami pokalbiai su S. Parulskiu ir režisieriumi O. Koršunovu, ištraukos iš spektaklių recenzijų ir spektaklių nuotraukos.

Sigitas Parulskis kaip dramaturgas debiutavo 1995 m. pjese „Iš gyvenimo vėlių“ ir pelnė „Kristoforo“ apdovanojimą. Be šios, dar sukūrė pjeses „P.S. Byla O.K.“, „Selenės skylė“, „Termenvox“, „Nesibaigianti vienatvė dviem“ ir „Keltininkas“, taip pat pjeses radijo teatrui „Viskas, ko pageidavote“ ir „Nenoriu susipažinti“ bei libretą spektakliui „Barboros Radvilaitės testamentas“. S. Parulskis parašė inscenizacijas pagal M. Bulgakovo „Meistrą ir Margaritą“, P. Cvirkos „Frank Kruk“, bei V. Jerofejevo „Maskva-Petuškai“ ir išvertė pjeses A. Vvedenskio „Eglutė pas Ivanovus“ („Labas Sonia Nauji Metai“), D. Charmso „Jelizaveta Bam“, M. Ugarovo „Driskius“, brolių Presniakovų „Vaidinant auką“, L. Andrejevo „Žmogaus gyvenimas“, A. Čechovo „Žuvėdra“.

„Kiekviena karta mėgina rasti savo kalbą, kad nusakytų ar įvardytų ją supantį pasaulį, santykius tarp žmonių, santykį su visuomene ir didžiaisiais būties klausimais. Iš esmės tam pačiam turiniui – tiems patiems jausmams, sąvokoms – suteiki asmeniškesnę, adekvatesnę formą laiko sukurtų aplinkybių kontekste. Tai natūralus, net banalus procesas. Žinoma, naujumo sąvoka kebli: gyvenimo ir mirties scenoje keičiasi tiktai vaidybos elementai,, bet ne pati spektaklio esmė...“