Knygos
Romanai (1924)
Poezija (620)
Pjesės (34)
Vaikams (140)
Kitos (904)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 20 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Trilogija ir epilogas. Mindaugas. Mažvydas. Katedra. Daukantas.

Trilogija ir epilogas. Mindaugas. Mažvydas. Katedra. Daukantas. Sunkiausia nagrinėti reiškinius, kurie jau tapo visuotinai pripažinta nacionalinės literatūros bei kultūros savastimi. Toks reiškinys, be abejonės, yra neseniai Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos išleista Justino Marcinkevičiaus knyga „Trilogija ir epilogas. Mindaugas. Mažvydas. Katedra. Daukantas.“

Keturios istorinės dramos, pagal konflikto pobūdį priskirtinos tragedijos žanrui, ne tik atliko reikšmingą istorinį vaidmenį Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse, bet tam tikra prasme jau tapo ir pačios lietuvių tautos dvasinio bei pilietinio atgimimo simboliu.

Herojiškų ir kartu tragiškų istorinių asmenybių sąšauka su šių dienų pasaulio globalinėmis bei nacionalinėmis problemomis visad buvo išskirtinis visuomenės sąmonės bei dvasinės pažangos katalizatorius. Tad apie šiuos dalykus ir reikėtų pakalbėti išsamiau.

Nuo „Mindaugo“ pasirodymo 1968 m. iki „Daukanto“ publikacijos žurnale „Pergalė“ 1984 m. pabaigoje – beveik dviejų dešimtmečių laikotarpis. Į jį tilpo ir dar dviejų dramos kūrinių pasirodymas („Katedra“, 1971 m. „Mažvydas“, 1976 m.). Šiuo laikotarpiu gimusi draminė trilogija bei ją apibendrinantis epilogas („Daukantas“) leidžia pagrįstai teigti, kad išties praturtėjome savotišku nacionaliniu epu ar mitu apie mūsų pradžią, apie tuos pagrindinius elementus, iš kurių, paties Just. Marcinkevičiaus žodžiais tariant, „išaugo, nuo kurių ir prasidėjo tai, ką vadiname Lietuva: valstybės kūrimas („Mindaugas“), rašto ir knygos kūrimas („Mažvydas“), gėrio ir grožio, dvasinių žmogaus idealų statyba („Katedra“)“. Primindamas dramatišką pirmųjų mūsų nacionalinių gyvenimo formų – valstybės, rašto, meno – atsiradimą ir jų ne mažiau skausmingą kelią į mūsų dienas, autorius tarsi iš laiko perspektyvos pažvelgia į žmogaus ir istorijos santykį, o filosofine, estetine prasme – į visuomeniškai reikšmingo draminio konflikto esmę. Naujojo leidinio pratarmėje autorius teigia, kad „žmogus yra viso istorinio vyksmo priežastis ir tikslas. O ten, kur žmogus – ten ir drama“ (5 p.).

Likimo ironija: kas galėjo nuspėti, kad būtent XX amžiaus pabaigoje istorija negailestingai užvers tragiškąsias kolizijas bei sunkiausių išbandymų naštą tiesiai ant jo paties – draminės trilogijos kūrėjo – pečių?

Todėl šiandien akivaizdu, kad istorijoje, jos sudėtingoje faktinėje medžiagoje ieškodamas ne didingumo, o kūrybingumo, autorius pirmiausia yra menininkas – dramaturgas ir poetas, kuris kartu su savo herojais patiria beveik analogiškas dramatiškas situacijas. O jų turinį, pasak Just. Marcinkevičiaus, „sudaro vidinės ir išorinės tikrovės (kitaip tariant, idealo ir tikrovės) konfliktas“ (5 p.). Daugiaamžė pasaulinės literatūros patirtis rodo, kad tragedija ir herojinė drama medžiagos sėmėsi daugiau iš istorijos kaip legendos ir mito nei iš istorijos kaip mokslo. Kita vertus, istorinė drama kaip meno reiškinys pirmiausia yra dramaturgijos žanras. Čia susiduriame ne vien su istoriniais faktais, bet ir su istorijos filosofija, plačiu istoriniu požiūriu į gyvenimą, su socialine ir moraline visuomeniškai reikšmingo draminio konflikto koncepcija.

Akcentuodamas idealo ir tikrovės konfliktą kaip visos trilogijos dramatizmo pagrindą, Just. Marcinkevičius čia pat išskiria dar vieną aspektą, paaiškinantį ir istorinių epochų bei istorinių asmenybių pasirinkimą. Šis konfliktas, autoriaus nuomone, laikytinas netgi žmogaus ir liaudies gyvybingumo pagrindu.

Kelias nuo „Mindaugo“ iki „Daukanto“ įdomus filosofiniu sumanymu: tai sudėtingas kelias nuo būtinumo viešpatijos į laisvės idealą. Menine prasme mums atrodo svarbi dar viena dialektinė sąveika. Tęsiant A. Puškino frazę – „žmogaus likimas, liaudies likimas“, galima pasakyti, kad žmogaus likimas yra istorijos padarinys. Literatūrologas L. Jakimenko yra pabrėžęs: „Istorija aiškina žmogų, bet ir žmogaus likimas aiškina istoriją“.

Just. Marcinkevičiaus kūriniuose toks vidinis ryšys aiškiai egzistuoja. Tai viena priežasčių, kodėl atsirado pati trilogija bei jos epilogas. Žmogus kaip visos istorinės raidos priežastis bei tikslas čia įgyja ryškų socialinį ir moralinį įvertinimą, bene talpiausiai išreikštą šiais Mažvydo žodžiais:

Žmogaus kančia yra žmonių
kančia.
Kai skauda pirštą – jaučia visas
kūnas.
(174 p.)

Jei trilogiją ir jos epilogą laikome visuma, neišvengiamai kyla esminis klausimas: kas vienija skirtingoms epochoms atstovaujančius ir skirtingas misijas atliekančius pagrindinius šių istorinių dramų herojus?

Vadovaudamiesi autoriaus koncepcija, kad „istorija yra gyvas, nesibaigiantis procesas, ir tai, kas buvo, įvyko – tęsiasi ir vyksta mumyse“ (6 p.), bandome atsakyti ir į kitą klausimą: ką šie tragizmo ženklu pažymėti herojai reiškia dabarties žmogui?

Kodėl tragiškose šių iškilių istorinių asmenybių – Mindaugo, Mažvydo, Lauryno, ar Daukanto – kolizijose ieškoma sąsajų su nūdiena?

Vieną atsakymą naujausio leidimo pratarmėje pateikia pats dramaturgas: „Visi pagrindiniai knygos herojai turi aštrų nacionalinės pareigos jausmą – trilogija buvo rašoma tais laikais, kai šis jausmas buvo ypač slopinamas“ (6–7 p.).

Antra – kiekviena tragedija, kurios tematika epiloge kardinaliai pasikeičia – įgyja aiškią kuriamąją tendenciją, turi tiesioginį ryšį su šio žanro ištakomis, nes herojų – kovotojų už liaudies laimę bei tautos ateitį – paveikslai susišaukia su graikų tragedijos mitologiniais paveikslais. Savo knygoje „Mitas ir senovės literatūra“ O. Freidenbergas taikliai pastebi, jog čia „pražūtingi įvykiai neišvengiamai pasisuka atgimimo ir kūrybingumo puse. Mite mirtis yra gyvenimo pradžia“.

Recenzijos apimtis neleidžia išsamiau aptarti įdomių tragiškų Just. Marcinkevičiaus draminės kūrybos charakterių; priminsiu, kad kažkada juos esu aptaręs savo monografijoje „Tragedija: istorija ir nūdiena“ (1983 m.). Todėl kiek įdėmiau pažvelgsime tik į „Daukantą“. Naujajame leidime jis pateikiamas kaip visą trilogiją apibendrinantis epilogas. Tai lyg simboliškas aktas, išryškinantis jau minėtas esmines nacionalinio gyvenimo formas: valstybės, kalbos, tautinės savimonės išėjimą į istorijos areną, kur tiek daug kurta, tiek daug griauta, bet galų gale – išsaugota. Ir tos didžiausios vilties vardas – Lietuva.

Daukanto asmenyje dramaturgas tarsi apibendrina skausmingą šviesiausių tautos lūkesčių kelią į nūdieną. Istorinė medžiaga, po kruopelytę surinkta šaltame Peterburge, trečiojo Senato departamento archyve, ir carinės administracijos pareigūnų slapto susirašinėjimo dokumentai dėl Simono Daukanto „Budą Senowęs – Letuwiu“ tampa intriguojančiu dramaturginiu audiniu, išryškinančiu lietuvių istoriko žygdarbį, kurio reikšmę galime suvokti tik šiandien. Todėl Simono žodžiai, išsakyti savo broliui Aleksandrui, apie savo visuomeninę, o kartu ir žmogiškąją misiją, turėtų būti įtikinami bei gerai suprantami ir šiandieniniam skaitytojui:

„... Ko mes ieškome istorijoje, ko? Patvirtinimo, kad esam. Pabrėžiu: esam, o ne buvom. Istorija reikalinga dabar, o ne vakar. Kol savo istoriją žinai, tol esi“ (404 p.).

Ką turėjo širdyje išgyventi altruistas ir pasišventėlis Daukantas, sau prisiėmęs kuklią faktų surinkėjo misiją, kai iš jo persiųstos dokumentinės medžiagos Narbutas parašė net dešimt tomų Lietuvos istorijos („...neturiu nei talento, nei literato gabumų, tik gerų norų ir tėvynės meilę“ – 418 p.)? Ir nors be galo "sunki ir kruvina kelionė idealo link„, nors „laikas negrįžtamai bėga“ (dramaturgas čia pasitelkia savotišką nematomą personažą – Balsą, kuris skamba kaip sąlygiškas vidinis monologas), Simonas, kaip ir dera tragiškam herojui, savąją misiją vykdo iki galo paklusdamas vidiniam pačios istorijos ir sąžinės balsui.

Visas keturias asmenybes, esančias Justino Marcinkevičiaus kūrinių „Mindaugas“, „Mažvydas“, „Katedra“ ir „Daukantas“ – centre, nepaisant šimtmečių, skiriančių herojų gyvenimus, jų istorinės veiklos nepanašumo, jungia dar viena tema. Tiek Mindaugo, tiek Mažvydo, tiek Lauryno, tiek Simono – visų jų likimai teikia peno apmąstymams apie asmenybės vaidmenį istorijoje, apie konflikto tarp istorinio būtinumo ir subjektyvių žmogaus poelgių prigimtį.

Estetinėje plotmėje galima kalbėti ir apie žanrų sintezę – dramos ir poezijos sintezę. Kadangi dramoje viskas nukreipta į konfliktą, o visa, kas už jo ribų – nereikalinga, Just. Marcinkevičius ypač praplečia poetinio žodžio funkcijas, didelę reikšmę suteikdamas simboliniam elementui. Todėl tragiškame konflikte atsiranda meditacijos elementų, intymių lyrinių intonacijų, perteiktų pagrindinio herojaus refleksijomis. Subjektyvus faktorius čia tarsi įgyja šiuolaikinio mąstymo lygį: herojų mintys, jų idėjos, išgyvenimai, pateikti konkrečiame istoriniame kontekste, iš esmės atspindi ir šiuolaikinį žmogų. Toks, pavyzdžiui, finalinis Daukanto monologas:

„Iš kapo šauksiu, jeigu atmintį savo apleisit. Kaip koks savižudis vaidensiuos. Aš taip manau: atmintis nepavergiama. Vienintelė atmintis nepavergiama. Kol atmeni, tol ir esi. Gyvybei tolygi atmintis, gerbiamieji, gyvybei! (Po pauzės) Eik, Vaišvila, dirbk. Sunki tavo diena. Ir visus jus – varge palieku“ (472 p.).

Matyt, kartu savo herojais autorius bus išties padaręs tai, ką užsibrėžė dar 1968 m. O idėja, kaip tokiais atvejais būna, užburia savo paprastumu. Just. Marcinkevičiaus manymu, istorinė situacija, kurioje atsiduria dvasiškai turtinga ir didelė asmenybė, turi pabrėžti „daugiau visuotinį, bendresnį dramos pobūdį ir, svarbiausia, akcentuoti tragizmą kaip istorinio vystymosi formą („Naujos knygos“, 1968, Nr.11). Šiandien jau galime drąsiai teigti, kad tragizmas, kaip istorinio vystymosi forma, yra išties reikšmingas mūsų nacionalinės savimonės elementas.

Būtų neteisinga nepastebėti ir leidėjų – Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos – įnašo į šios knygos leidimą. Autoriaus jubiliejiniais metais parengta knyga – tai ir gražus išaugusios leidybinės kultūros pavyzdys. Naujausias Just. Marcinkevičiaus knygos leidimas tam tikra prasme galėtų pretenduoti ir į atskirą akademinių raštų tomą: įsimenantis autoriaus įžanginis žodis, leidinyje kruopščiai užfiksuoti ankstesni draminių kūrinių leidimai, jų pastatymai teatrų scenose, paminėti ir redakcinio pobūdžio taisymai.

O dabar – šiame knygų neskaitymo amžiuje – dar sykį grįžkime prie jau žinomų Just. Marcinkevičiaus kūrinių ir pamąstykime kartu. Ta pačia proga priminsiu: kolegų rašytojų suvažiavimo sudarytame XX a. geriausių rašytojų dešimtuke Just. Marcinkevičius yra pirmas.
Sigitas Renčys
2005-08-13
 
Kita informacija
Tema: Pjesės
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 2005
Puslapių: 482
Kodas: ISNB 9986-39-374-4
Daugiau informacijos »
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 1 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2005-08-13 20:17
pasiu
skaiciau tik mazvyda ir dar teko interpretuot per egzamina ji :)
recenzija be priekaistu.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą