Trenkto jaunuolio memuarai

Tik nereikia sakyti, kad vyrai nerašo „bridžitdžounsiško“ tipo knygų apie vyrus. Tik nereikia sakyti, kad vyrai kartais nedūsauja trinktelėti meilės – kad ir kokie vyno gurkšnojimo ir (ar) meno, pramogų ir pagirių žinovai būtų. Kitaip sakant, sloga ir meilė pakerta ir pikčiausią snobą – norėdamas tai įrodyti, ekscentriškas dendis iš Prancūzijos paleidžia į pasaulį bohemišką herojų Marką Maronjė – personažą su dviem nosimis, nešiojantį savo rachitišką skeletą iš vieno klubo į kitą. Apsvaigęs šiek tiek nuo vyno, šiek tiek nuo narkotinių medžiagų, jaunasis vaikinas ryja antieną ir kitus prancūziškus valgius, tarpais dar pafilosofuodamas apie meilę ir kitas vertybes. Jis – kelnėtasis pašaipūnas, braižantis meilės kreives: „Iš pradžių maniau, kad meilė nuolat auga. Bet po daugelio nusivylimų supratau, jog ji nyksta. Galimas daiktas, jog yra dar ir trečioji meilės atmaina. Kartais abupusė meilė iš pirmo žvilgsnio, jeigu bus nuolat įvairinama kelionėmis, išgertuvėmis ar nepagrįstomis šeimos scenomis, gali virsti ilgalaike aistra“. Tos meilės kreivės – vienas smagiausių dalykų knygoje.

Mums, lietuviams, „snobiškiausio mokslo metų pradžios romano“ herojaus kasdienybės filosofija ne visai suprantama ir, įtariu, per daug bohemiška. Tačiau lietuviai vyrai tikriausiai slapta pavydi prancūzų gebėjimo elegantiškai nusigerti (nusigurkšnoti), šmaikštauti ir žavėti merginas, su kuriomis susipažįstama taip, kaip reikalauja gero meilės romano scenarijus. Kita vertus – intelektualiai ir autoironiškai samprotauti apie meilę F. Beigbederiui sekasi beveik puikiai, ypač kai jis nusivelka pradedantį pabosti „literatūros chuligano“ snobiškai-bohemiškai-cinišką švarkelį, parodydamas plotelį savęs. Tuomet ir lietuviai vyrai gali lengviau atsidusti, mat Markas Maronjė, lygiai kaip ir jie, ir netgi beveik kaip Bridžita Džouns (jis nusipelno tokio palyginimo jau vien dėl metroseksualaus rūpesčio savo atvaizdėliu veidrodyje – tiesiog akivaizdžiai prancūzišku ir gal todėl keliančiu šypsnį), išgyvena priešpasimatyminį stresą! „Kaip aš ruošiausi vakarienei pas Aną? Dvejojau rinkdamasis kaklaraištį. Neturėjau teisės klysti. Taigi užsirišau tamsiai mėlyną kaklaraištį su baltais žirniukais, apsivilkau baltus marškinius, sportinį storo audinio švarkelį, be jokių pagražinimų ir kišenėlių: tai atrodytų pernelyg įžūliai. Apsimoviau tamsiai pilko flanelės kelnes: atrodžiau gan liūdnai, užtat tvarkingai. Batų raištelius užsirišau dviguba kilpa.

O tada liko pats baisiausias dalykas: juodi nosies inkštirai, barzdos plaukai, nepaklūstantys skutimosi mašinėlės ašmenims ir tik tryliktąjį kartą pasiduodantys. Tualetinis vanduo degina skruostus, o želė klijuoja plaukus, ir rankos nuo jos pasidaro lipnios. Laikas eiti, bet, žiū, iš nosies šnervės kyšo plaukas, antakiai suaugę į krūmą, o pincetas pernelyg išsikėtęs ir nesuima plauko. Ant marškinių apykaklės užtiškusi kraujo dėmė, ir vėl reikia viską pradėti iš naujo“.

„Trenkto jaunuolio memuarus“ būtų galima pavadinti tradicinu meilės romanu, nes, nors knyga pulsuoja J. Keruako idėjų ir stiliaus atgarsiais, madingais modernistiniais pafilosofavimais, ironijos, cinizmo doze, antiromantiškomis laisvai besiliejančio vyno balomis, herojus įsimyli kaip reikiant. Ir tuomet prasideda kelionė per klubus, save, meilę, kurios tikslas – susiporuoti, kitaip sakant, užkariauti merginą (romantikai pasakytų – susijungti sielomis). Romanas baigiasi gerai, nes „ūžautojas, kuris įsimyli – tai žmogus, atverčiantis naują gyvenimo puslapį“, kitaip sakant, visi vyrai kada nors randa moterį, kuri nenusibosta. O paskui – meilė trunka trejus metus.