Trečiasis policininkas

Vakare aš padedu knygą, išjungiu kompiuterį, nusiunčiu SMS laiškutį. Dar kartą perklausau "The Fall" albumą "Unutterable". Nutolęs, pro triukšmus sunkiai prasibraunantis balsas neraiškiai pusiau kalba, pusiau dainuoja apie knygos knygą, filmo filmą, filmo knygą, knygą su garso takeliu. Toks mano atsipūtimas, kai neskaitau Flanno O’Brieno. Toks mano garso takelis, kai skaitau knygą, kurioje siaubingai aiškiai, ramiu veidu parašyta apie tai, kas neišreiškiama. Aišku, jei tik kam nors aišku, ką reiškia, pavyzdžiui, tokie aiškūs žodžiai: "Labai svarbu daryti, kas būtina, kol tai dar netapo esminiu ir neišvengiamu dalyku". Knygos knyga su veidrodžių veidrodėliais ir tomis prakeiktomis iki nematomybės mažėjančiomis dėžučių dėžutėmis. Na, ir skaitai ją maždaug kaip per kambarių kambarius slenkantis personažas – atseit eini, eini į priekį, kol galų gale prieini "tą pačią vietą negrįždamas atgal".

Pavadinti tokią knygą "Trečiasis policininkas" yra truputėlį nei šis, nei tas. Tokią klasišką knygą apie mirtį gyvenime, gyvenimą mirtyje! Dar galima pridėti mirtį sapne ar net mirtį mirtyje, net nebežinau. Vis tiek išeina vieni minusai ir neiginiai. Tačiau trečiojo policininko irgi beveik nėra, per visą pasakojimą jis nematomas, o paskui išnyra su kito – mirusio, nužudyto – personažo veidu. Jis gyvena (yra numiręs) tarp namo sienų – ten, kur gyventi neįmanoma. Tai gal toks jo apgaulingai nerimtas iškėlimas į pavadinimą O’Brieno knygai ir tinka. Be to, ir pakalbėta čia apie viską (nieką) su tokiu nuostabiu mirusiu juoku, kad man net nebejuokinga, nes baisu.

Tas, kuris knygoje kalba "aš" vardu, jokio vardo neturi. Ir kai prireikia pasirašyti, pasirašo neįskaitomai. Nes, švelniai tariant, atrodo, jis taip pat yra nelabai gyvas. O viskas prasideda nuo nužudymo, kuris greitai pavirsta žudiko, irgi tapusio negyvėliu, pasakojimu. Tiesa, tas "aš" jau iš pat pradžių kažkoks mieguistas, vienišas, nulindęs į kampą ir su medine koja. Jis pats ištaria, kad "dalis manęs padaryta iš medžio ir yra visai be gyvybės". Vėliau jis dar ir suskyla – į save patį ir sielą, lengvai įvardytą kaip Džo. Kito mirtis nei jo, nei sielos kaip ir neslegia, bevardis personažas tik ilgai, atkakliai ieško pradingusio vertės objekto. Nežinodamas, kad ir pats jau seniai yra miręs.

O kaip apsimesti, kad žinau, kas čia vyksta toliau? Pasakotojas neva man padeda: jis gausiai komentuoja pasakojimą, pasinaudodamas išprotėjusio filosofo de Selbio išmintimi, o pats pasakotojas savo ruožtu yra de Selbio raštų žinovas ir smulkiai aiškina juos. Padėtis be išeities, knygos knyga… Ir vis dėlto: de Selbis "neigia, kad laikas gali slinkti, įprasta šio žodžio prasme, ir priskiria haliucinacijoms, paprastai patiriamoms judėjimo metu, tokius potyrius, kaip kelionė iš vienos vietos į kitą ar net "gyvenimas". Galima pridurti: ir tokius potyrius, kaip šis pasakojimas. Nuo tada, kai bevardis "aš" pradeda ieškoti juodosios dėžės su pinigais (arba su sprogstamu užtaisu, arba su nenusakomu omniumu), pasakojimas tampa tarsi dvimatis, netenka gylio, jungiasi iš pasikartojančių gabalų – "aš" nubunda, vėl atkrenta į miegą, numiręs laukia ateinančios mirties, klaidžioja po klaikią amžinybę, kurią sudaro identiškos pasikartojančios erdvės.

Būtent begalinė kartotė ir tampa kančia. Tie policininkai vos ne kūdikių veidais yra labai švelnūs kankintojai, patiklūs, drovūs, jie net nieko bloga nedaro. Paprasčiausiai nejučiom įkiša sąmonę į tam tikrus rėmus, priverčia žiūrėti taip, lyg pasaulis būtų plokščias daiktas – kaip, pavyzdžiui, dviratis. Beje, apie dviračius knygoje daugiausiai ir sukasi kalba. Kalba, sudaryta iš klausimų be atsakymų, iš "ne", tokio "sviestuoto sviesto" stiliaus ("labas rytas jums šį rytą"). Bevardis "aš" prie jos ilgainiui prisiderina ar netgi sugeba tokį negatyvų kalbėjimą įveikti, pergudrauti taip, kad minusas ir minusas virstų pliusu: "– Ar atsisakysit atsakyti į tiesų klausimą? – paklausiau. – Ne, – atsiliepė jis".

Iš sąmonės demonų, iš košmarų pasakotoją ištraukia tik kietas miegas ar keistai vis dar esantys ir patiriami "nepaaiškinami pasaulio malonumai". Jie kartais prasismelkia į ištuštėjusią bevardžio "aš" sąmonę atokvėpio minutėlę ir apie juos verta ką nors labai neaiškaus ištarti ("– Keisti nušvitimai laukia tų, – sumurmėjau, – kurie ieško aukštesnių vietų", ar kaip nors panašiai).

Išeitis šiame romane būtų turbūt kažkaip iš tikrųjų galutinai numirti. Atsikratyti gyvenimo, mirties, amžinybės, visko. Nes būtent gyvas gyvenimas pagal O’Brieną ir yra kaip pomirtinis, "tiesiog mirtini spąstai". "Argi tai gyvenimas?", pasipiktinęs aiškina pakelėj sutiktas išminčius galvažudys. "Negali jo nei valgyti, nei gerti, nei pypkę juo prisikimši, jis neapsaugo nuo lietaus, o jei, pernakt gėręs porterį, tamsoje jį nurengsi ir pasiimsi į lovą degdamas iš aistros, pasirodys, kad nėra ką apglėbti". Tačiau minėta išeitis čia nesuteikiama, ir knygos pabaiga paprasčiausiai žodis į žodį pakartoja pradžią.

Aišku, tai ne gyvenimas, tai literatūra. Ir haliucinaciniai potyriai gyvenime bei literatūroje dabar nelabai stebina. Beveik apsipratome ir su įvairiais kibernetiniais negyvėliais. Tik tiek, kad O’Brieno romanas išėjo dar 1967 m., o sukurtas buvo dar daug anksčiau. Ir tai, kas kadaise, atrodo, išgąsdino net ir patį O’Brieną (knyga buvo "netyčia" pradanginta ir išleista tik po autoriaus mirties), visiškai suveikia ir šiandien. Vis dėlto nuostabu, kad pačios geriausios dabarties knygos buvo parašytos kada nors praeityje.