Traukinys į Triestą

„Traukinys į Triestą“ tikrai nebuvo pirmoji knyga, kuria dalinomės šeimoje, tačiau nepamenu nė vienos kitos, kuri būtų sužadinusi tokį gyvą aptarimą. Nors, tiesą pasakius, romanas buvo tik pretekstu pokalbiui, kuris labai greitai susivijo į giminės bei šalies istorijų rezginį. Tame prisiminimų koliaže sutilpo viskas: pokaris ir partizanai, mergaitė einanti iš mokyklos pro miestelio aikštėje suguldytus kūnus ir mėginanti įsiminti veidus, kad galėtų pranešti, kieno jau laukti nebeverta, vietinis partinis valdininkas, vieną dieną išsivežantis tėvą tardyti, o kitą išleidžiantis ir jau liepiantis mamai iškepti savo skaniojo meduolio – jo apsilankymo proga. Apie gardžiausius pasaulyje sausainius, kurių buvo galima rasti kareivinėse ar naktiniais „pasipuošusias“ rusų karininkų žmonas, besisukiojančias po miestelį išdidžiai lyg pasidabinus Paryžiaus mados namų sukurtom sukniom. Prisiminimai ir smulkios detalės bėgo viena paskui kitą, skatindamos vytis savo šeimos, o kartu ir visos šalies istoriją, nuo karo metų iki nepriklausomybės atgavimo, atrandant tame laikotarpyje svarbius, bet ankščiau neaptartus gyvenimo aspektus, tokius kaip (ne)priklausymas partijai ar saugumo pasiūlymai padėti išvykti į vakarus su tam tikromis sąlygomis. Tokių ar panašių  prisiminimų  galima rasti beveik visuose lietuvių namuose, todėl pirminė nuostaba, kad skaitant apie Rumunijos mergaitės gyvenimą, taip daug kas atrodo artima, pažįstama bei suprantama, greitai išblėsta ir ateina suvokimas, kad Tarybų Sąjunga suvienijo ne tik tas respublikas, kurios jai priklausė, tačiau ir jos ideologijų įtakos zonoje buvusias. Suvienijo tokiomis artimomis patirtimis bei išgyvenimais, jog skaitant vis apima artumo jausmas ir visiškas supratimas, kaip mergaitė gali nešioti suknelę, pasiūtą iš senos užuolaidos, ar kaip slapta bažnyčioje susituokia įsimylėjėliai – „slapta, nes komunistinėje valstybėje tuoktis bažnyčioje nevalia“. Ir nors romanas persisunkęs laikmečio, tai nėra „sunkioji istorija“, kuri skaitytoją užverstų faktais. Jie tiesiog išnyra bendrame pasakojime, kartu su žydinčių liepų kvapo užtvindytomis Bukarešto gatvėmis, mitais apipintais aidais Karpatų slėniuose, vaiskiai geltonomis medetkomis bei saldžiais pomidorais tetos sode.

Šioje knygoje slepiasi tiek daug linijų, kad sunku jas sujungti ir apibendrinti kaip visumą, nors autorei tai puikiai pavyksta viską supinant į vieną moters gyvenimo juostą. Tačiau tų gijų tiek daug, kad apie jas norisi kalbėti atskirai, norisi iš darnios visumos imti po vieną dėlionės detalę ir ja pasidžiaugti.

Dor

Visų pirma tai istorija apie išsilavinusių tėvų dukrą, Moną, kuri nuo vaikystės bando sau paaiškinti neverčiamo rumuniško žodžio „dor“ reikšmę Nikolajė Čaušesku valdomoje Rumunijoje. Iš pradžių jį grindžia tik nuojautomis, iš tėvo girdėtomis istorijomis, motinos eilėraščiais, o vėliau ima jį suvokti jau sava patirtimi bei išgyvenimais: „šis žodis reiškia kažką panašaus į ilgesį, ilgesingą troškimą, kurio nei gali paaiškinti, nei žinai, kodėl jį jauti. Jis persmelkia žvelgiant į kai kuriuos kraštovaizdžius arba klausantis tam tikros muzikos, pavyzdžiui, tradiciškų rumuniškų instrumentų, kurių pavadinimai neišverčiami, tarkime, fleitų su daugybe vamzdelių ar instrumentų, panašių į milžiniškus ragus. Tuomet tu regi kalnus, kur gyveno tavo protėviai, kur jie kovėsi su turkais ir hunais, ir vesgotais, kur žvelgdavo į dangų ir svajodavo lygiai taip pat, kaip dabar žvelgi į dangų ir svajoji tu. Taigi, žiūri į visa tai, ir apninka tave melancholija, ir imi kažin ko ilgėtis. Štai ką reiškia dor.“

Kiekvienoje romano dalyje glūdintis klausimas „o kas yra tas ilgesys?“, seka heroję per visą jos gyvenimą: vaikystėje jis skleidžiasi per Monos šeimos moterų gyvenimų istorijas, jos pačios vaikiškus pastebėjimus, maišosi su žinių bei ateities geiduliu, baimėmis. Paauglystėje klausimas nublanksta, kaip nublanksta viskas, kas ją supa, nes „tą vasarą man septyniolika, aš – besiskleidžiantis pumpuras, tampu moterimi, ir nė motais man tuščios parduotuvės ar cukraus ar miltų daviniai“: į jaunos moters gyvenimą ateina meilė paslaptingam, po Karpatų kalnus klajojančiam Mihajui. Meilė ugninga ir atrodo visa apimanti, tačiau graužiama neatsakyto klausimo: ar abu jaunuoliai tą žodį „dor“ supranta vienodai, o gal jos išrinktasis yra priešingoje barikadų pusėje, iš kurios kyla tiek daug grėsmių jos šeimai? Kas tas vyras ir ar galima jam patikėti savo bei tėvų gyvybes, ar geriau bėgti kuo toliau, kaip kasdien bėga tėvas nuo slaptosios policijos?

Meilė

Yra meilės istorijų, kurias galima perkelti į kitą laikmetį, į kitą šalį ir jos išlieka nepakitusios, nes išgryninus jausmą ir atmetus tai, kas nereikalinga, paliekant tik pačia meilę, tai yra visiškai nesudėtinga. Jausmo branduolys buvo toks pats visais laikais ir visose tautose. Tačiau Domnica Radulescu pasirenka sudėtingesnį kelią: ji išplečia jausmų spektrą ir į jį įtraukia visą veikėjus supantį pasaulį. Jie nėra atskirti nuo to, kas vyksta aplink, o tai, kas vyksta aplink, nėra atskirta nuo to, kas vyksta juose. Tai meilės istorija, kurios negalima perkelti nei laike, nei erdvėje, nes autorė norėjo „papasakoti šią konkrečią istoriją, meilės istoriją, kuri rutuliojosi tam tikromis istorinėmis sąlygomis, esant tam tikroms politinėms aplinkybėms, kaip visa tai susiliejo: kaip veikėjai išgyveno tomis apibrėžtomis sąlygomis, kaip jie mylėjo ir kaip kūrė savo asmeninius santykius, ką jie galvojo ir kokius sprendimus priėmė.“ [2].

Tai unikali istorija. Ne dėl unikalių jausmų, o dėl unikalios aplinkybių visumos, kuri buvo sukurta įtraukiant, suvaldant ir įtikinamai sužaidžiant įvairias kontekstais, leidžiant jiems sukurti individualų įspaudą dviejų jaunuolių gyvenime.

Koloborantai

Kas yra koloborantas? Ar vien tik tas, kas dirba slaptojoje policijoje, šnipinėja savo draugus, kaimynus, artimuosius, ar tai daug platesnė sąvoka? Atsakymas nuskamba iš Monos tėvo, kuris nenuilstamai priešinasi valdžiai, lūpų: „visi mes – koloborantai, vienaip ar kitaip, tik vieni daugiau už kitus.“. Iš kur toks teiginys ir ar jis teisingas nesiimu komentuoti, nes vis dėlto tai klausimas, kurį turi užduoti sau kiekvienas ir į kurį atsakymą įtakoja savęs kaip individo, tautos, bendruomenės ir laisvės suvokimų mišinys. Galbūt šis romanas paskatins paieškoti šio atsakymo, nes, vienaip ar kitaip, tai tema, nuo kurios pabėgti, skaitant šią knygą, yra ganėtinai sunku.

Ir vis dėlto kova su komunistinės ideologijos principais įpinama į pasakojimą ir tampa jo dalimi be jokios didaktikos ar patoso. Nors režimo ydingumas akivaizdus ir kova su juo atrodo visiškai normali reakcija, tačiau nevengiama pažvelgti į tai ir iš šeimyninių santykių perspektyvos, parodant, kad „mama, nors visada palaikė tėčio veiklą, iš tikrųjų negalėjo jos pakęsti, nes ji užtraukė pavojų ir jam pačiam, ir mums visiems.“, ar iškeliant dabar dažnai kaip duotybę suvokiamą norą valdyti savo gyvenimą, gauti tai, ką užsitarnauji, bet ne tai, ką tau užtarnauja ar paskiria kiti: „pajuntu pyktį visiems, įskaitant netgi tėtį ir Mihajų. Atrodo visiems kažkur kažkas yra gyvybiškai svarbu, visiems rūpi kas nors, kas visiškai nerūpi man, o aš kažkodėl turiu mokėti už jų žygdarbių ar nuotykių alkį“.

Traukinys į Triestą

Knyga pavadinta traukinio į Italijos miestą vardu, kuris tuometinėje Rumunijoje asocijavosi su pabėgimu iš priespaudos, persekiojimų, saugesnio bei pilnesnio gyvenimo susikūrimo galimybe. Su laisve. Tačiau kokia ironija: traukinys į Triestą, visai neveža, nei į Triestą, nei į išsvajotąją laimę: „mes tik vadinome jį „Traukiniu į Triestą“, nes jis nuveždavo iki Žimbolijos, paskutinio Rumunijos miestelio Jugoslavijos pasienyje, o iš ten jau galėjai nusikapstyti ir iki Triesto.“. Tai nuostabi paralelė iliuzijos, kuri dažna kiekvieno mūsų gyvenime, kai kažkokį objektą, vietą, laiką, asmenį susiejame su laime ir svajonių išsipildymu, nors tas išaukštintas subjektas visiškai nėra gyvenimo pilnatvės garantas. Jis tik simbolis, kuriam magiškų galių suteikėme patys, kaip ir traukinys, kuris vadinasi išsivadavimo vardu, bet iš tiesų yra tik tarpinė stotelė. Pažadas, kurio išsipildymo tikimės, kartais visiškai beprasmiškai užmerkdami akis prieš kitas galimybes ir kitus variantus. Todėl Monos kelionė, žvelgiant iš šios perspektyvos, yra pilna simbolikos ir užslėpto kuždėjimo, kad ne viskas yra laimė, ką laime laikome, į ją veda ne akmenyje iškaltas kelias, nuo kurio nuklysti nevalia, o nepasidavimas, lankstumas bei gebėjimas rasti išeitį ir galiausiai – ne visų norų išsipildymas duoda tokį rezultatą, kokio buvo tikėtasi.

Laikantis tokios interpretacijos, ypatingai žavingas yra šio ciklo užbaigimas: „tėvynėn grįžtu tikruoju traukiniu į Triestą“.

Svetimumas

Visiškai netikėtai viename straipsnyje perskaičiau teiginį: „Patikėkit manimi, tie emigrantai, kurie grįžę giriasi savo užimamomis pareigomis, gaunamomis didelėmis pinigų sumomis, tai daro ne todėl, kad Lietuvoje likusius laiko prastesniais, o tik todėl, kad pateisintų savo kaip emigranto egzistenciją.“ [1] ir supratau, kaip mažai viskas pasikeitė, kokia aktuali ši knyga ne tik laikmečiui, bet ir tautai, kuri dažnai laimės ieško kitose šalyse. Juk šioms mintims, išsakytoms lietuvio, vos prieš keletą savaičių, tokie artimi ne kieno kito, o romano herojės žodžiai: „noriu būti kas nors neeilinė, daryti ką nors svarbaus, kad žinočiau: vertėjo tverti visą kankynę Amerikoje, ne veltui bėgau iš tėvynės.“ Ir „verkiu ištisą naktį negalėdama atsikratyti jausmo, kad beviltiškai susimoviau. O kai esi pabėgėlė ir susimauni – tik dar skaudžiau. Juk pats emigracijos tikslas – pradėti viską iš naujo, sugriebti sėkmę, susikurti naują gyvenimą, geresnį už ankstesnį“.

Šios citatos gali pasirodyti kiek per daug dramatiškos, bet iš tiesų knygoje nėra atvirai demonstruojamo dramatizmo. Kaip ir kitais atvejais viskas perteikiama labai subtiliai, neprikišamai, per patirčių ir požiūrių skirtumus, net kurioziškas situacijas atskleidžiančias, kaip sunku būti suprastam, o juo labiau priimtam, tokiame ideologiškai tolimame krašte. Nors knygą sudaro dvi dalys: vienoje Monos gyvenimas Rumunijoje, kitoje – JAV, tačiau aprašant gyvenimą išeivijoje herojė vis gręžiasi atgal, todėl tėvynė labai ryškiai matoma visame romane ir tampa akivaizdu, jog pabėgimas tėra fizinis, bet toli gražu ne dvasinis. Nors tai ir nėra taip tiesmukai deklaruojama. Vietoje to autorė išmoningai panardina skaitytoją į prislopintų juslių bei patirčių pasaulį, kur nebėra nei žydinčių liepų aromato, nei tėvo rūkomų pigių rumuniškų cigarečių smarvės, nei saldžių pomidorų, nei senelės veidrodžio atspindžių. Viskas, kas nutinka už Rumunijos sienos yra blyšku, stokoja detalių, bet nestokoja paviršutiniškumo. Autorės gebėjimas sukurti svetimumo atmosferą iš tiesų stebina. Atrodo net keista, kaip galima tokiomis paprastomis priemonėmis tiek daug pasiekti ir taip daug atskleisti. Priversti suvokti, kad svetimu padaro ne tai, kad atkeliauji iš kito krašto, o tai, kad nėra bendros patirties, kurią galima būtų dalintis. Skamba iškilmingai, bet iš tiesų tai yra labai paprasta: kai sutinki lietuvį ir jam pasakai, kad ketini gaminti nacionalinį patiekalą, jis puikiai supranta, kas turima omenyje. O kai perteklinėje visuomenėje herojė pasako, kad jos šalyje žmonės badauja, pašnekovams kyla klausimas, negi ten nėra McDonald‘o? Jei Monos šeima Rumunijoje susiduria su realiu pavojumi gyvybei dėl savo įsitikinimų, tai Amerikoje moteris sužino, jog radikalus judėjimas „už gyvybę“, gali susprogdinti abortus atliekančią kliniką ir pražudyti ten dirbančius medikus. Visiškai skirtingos patirtys ir skirtingi požiūriai, skirtingos kovos ir skirtingos aukos.

Tik atskleidžiant, kaip smarkiai gali skirtis tautos, pasidaro įmanoma perteikti bejėgiškumą ir vienatvę, jaučiamą net tada, kai aplink yra žmonių.

Biografiniai kontekstai

Skaitant šią knygą visiškai nestebina tai, kad ji vadinama pusiau autobiografiniu romanu: tiek autorė, tiek knygos herojė gyveno Rumunijoje tuo pačiu laikotarpiu, abi savo gyvenimą susiejo su humanitariniais mokslais, abi iš gimtinės pabėgo į Ameriką, kur tapo dėstytojomis. Nors niekur neradau, kad Domnica Radulescu būtų pripažinusi knygoje naudojusi konkrečius savo gyvenimo faktus, tačiau paralelės labai artimos, todėl nenuostabu, kad vaizduojamos aplinkos, situacijos, patirtys atrodo tokios realios ir tiesiog apčiuopiamai gyvos.

Tačiau nustebino tai, kad ši knyga – autorės pirmoji. Tekstas lengvas ir skaidrus, nepaisant gvildenamų sunkių temų, pilnas jaunai merginai tinkančio gyvybingumo, spurdėjimo, kartais apimančios melancholijos. Bet dar svarbiau yra tai, kad jis yra augantis, bręstantis ir besikeičiantis kartu su heroje, o tai tikrai retai pasitaiko. Tai puikiai subalansuotas pasakojimas, išlaikantis pusiausvyrą tarp istorinio bei asmeninio dramatizmo bei mažų kasdieninių džiaugsmų: gyvenimas nėra nei juodas, nei baltas, jis toks, kokį kuria herojai, maišydami visą spalvų paletę taip, kaip mes darome kasdieniniame gyvenime.
Ir pabaigai pasiskolinsiu pačios autorės žodžius, kurie tinka tiek jos pirmojo romano herojės gyvenimui, tiek pagrindinei knygos minčiai: „aš sąmoningai norėjau parodyti, jog net gyvenant niūrioje diktatūroje, mes gyvenome intensyvius bei turtingus gyvenimus, mes mylėjome, mes šokome, mes mėginome pasinerti į gamtą, skaitėme įdomias knygas ir netgi daug juokėmės. Tiesą pasakius, būtent dėl niūraus rėžimo, dažnai mažos detalės bei jutiminės ar intelektinės patirtys  būdavo daug intensyvesnės.“ [2].

Kuo daugiau druskos, tuo geidžiamesnis ir tuo saldesnis vanduo. Kuo stipresnis spaudimas, tuo didesnis pasipriešinimas. Prarasta meilė labiausiai deginanti, vienišas medis aršiausiai taršomas, o garų debesimi žemę palikęs vanduo lietumi į ją sugrįžta. Žmogus negali pasipriešinti pasaulio tvarkai, tačiau gali pasirinkti, kaip su ja gyventi.

______________________________________________________
[1] - http://www.delfi.lt/pilietis/voxpopuli/emigrantas-atskleide-kodel-grize-tautieciai-demonstruoja-turtus.d?id=65589234
[2] - http://www.romanianstudies.org/content/2011/05/conversation-with-domnica-radulescu-romanian-american-academic-and-novelist/#sthash.NRYXvTO4.dpuf