Traukinys į šlovę

Neseniai suėjo 100 metų nuo JAV folko muzikanto Woody Guthrie’io (Vudis Gatris, 1912-1967) gimimo. Jo autobiografinė knyga „Traukinys į šlovę“, Lietuvoje išleista 1974 metais, deja, iki šiol neperleista. Knygą perskaičiau, kai man buvo 17 metų. Tuo metu ypač žavėjausi Bobo Dylano muzika ir net neįtariau, kad ši knyga ir jos autorius – vienas didžiausių Dylano įkvėpimo šaltinių (paklausykite Dylano dainos „Song For Woody“). Nieko nežinojau apie Guthrie‘io asmenį – folko poetą ir socialinį aktyvistą, riedantį greitaisiais traukiniais ir sunkvežimiais per visą Amerikos žemyną Didžiosios depresijos ir Smėlio audros metais drauge su šimtais kitų migruojančių darbininkų. Perskaičius švelnia Marko Twaino maniera parašytą ir paties Guthrie’io dvasia persmelktą pasakojimą, traukiniai ir geležinkeliai nejučia ima kelti asociacijas su jo asmenybe – mažučiu, tačiau labai ištvermingu žmogumi, „apsiginklavusiu“ gitara bei bebaimiu tikėjimu ir pasileidusiu į atvirą kelią pačiais sunkiausiais laikais.

Pirmą kartą JAV išleista 1943 metais, autobiografija taip pat yra autentiškas Amerikos folkloro kūrinys – socialinės, politinės ir folko muzikos literatūrinis dokumentas. Ir, žinoma, neįmanoma pervertinti knygos įkvepiančio poveikio jaunam skaitytojui – panašiai, kaip nemirtingojo J. Kerouaco „Kelyje“. Galbūt ir neišvengta žiupsnio suromantizuotos poetikos, tačiau skaitai ir „svyla padai“, kaip noris iškeliauti. Guthrie‘is iš tiesų įkvėpė bitnikus, rašiusius apie tranzavimą po Ameriką, tačiau jis nebuvo tik valkata dėl paties valkatavimo, kokie kartais atrodo savo vietos ieškantys, lėbaujantys ir apie zeną postringaujantys „palūžusios kartos“ herojai. Guthrie‘is buvo vargo žmogus, besiremiantis darbu ir per muziką kovojęs už socialines reformas: „Keistas dalykas – darbas. Visam pasauly nėra nieko geresnio, kaip darbas. Tai vienintelė religija, vienintelis tikėjimas, vertas žiupsnio tabako. Geras darbas ir geras poilsis.“ Šiuo požiūriu Guthrie‘is artimas J. Londonui – abu savo pačių jėgomis ir dvasios pastangomis išbrido iš žemiausių Amerikos socialinių sluoksnių ir palaikė išnaudojamą Amerikos darbininkų klasę.


Guthrie‘is gimė Oklahomoje – žemės ūkio krašte. Čia virė tikras laukinių vakarų gyvenimas: susišaudymai, muštynės, rasizmas. Vis didėjančio ekonominio nuosmukio sąlygomis Guthrie šeima, lydima asmeninių dramų ir tragedijų, prarado bet kokią gerovę. Guthrie‘io išsiugdytas požiūris į pinigus labai skyrėsi nuo šeimoje vyravusio konservatizmo. Jis iš tiesų nesidomėjo pinigais. Pinigai netgi trikdė jį (kartu su prarastais pinigais žmogus gali netekti ir proto). Užuot vertęsis žemės pardavimais kaip tėvas, Guthrie’is pasirinko kitą gyvenimo būdą – čiupo gitarą, piešė, migravo iš vienos vietos į kitą, tolyn į vakarus: „Atsismaukiau ant pakaušio skrybėlę ir patraukiau iš Redingo į vakarus, pakrante, per Redvudo miškus. Pasikabinęs ant peties gitarą, apkeliavau keturiasdešimt dvi valstijas; ėjau iš miesto į miestą ir dainavau skurdžiose landynėse Reno aveniu Oklahoma Sityje, žemutiniame Paik-strite Sietle, prieš žiuri Santa Fe ir Huverio šelpiamiems neturtingiesiems dvokiančiuose priemiesčiuose. Dainavau gyvenvietėse, vadinamose „mažąja Meksika“, ir drėgnose Kalifornijos pakraščių ganyklose. Dainavau rytinėje pakrantėje žvyro prikrautose baržose ir Niujorko Bauerio rajone ir mačiau, kaip policininkai gainioja girtus žmones. Aš apsukau visą Meksikos įlanką, dainuodamas su senais „jūrų vilkais“ Port Arture, su naftininkais ir garlaivių kūrikais Teksase, su marichuanos rūkaliais vargingųjų kvartaluose Hiustone. Nepraleidau nei vienos mugės, nei vienų kaubojų žaidynių Šiaurės Kalifornijoj, Gras Velyje, Nevada Sityje, raškiau persikus ir abrikosus Merisvilyje ir vynuoges ant smėlėtų Oborno kalnų, gėriau puikų naminį vyną iš vaišingų vynuogininkų ąsočių. Ir visur, kur tiktai buvojau, dėjau ant žemės skrybėlę ir dainavau.“ Beje, aistringai skersai išilgai žemyno riedantis Guthrie‘is atsiminimuose nė vienu žodžiu nemini namuose likusių žmonos ir vaikų.

Vėliau Guthrie‘į aplankys didžiulė muzikinė sėkmė, tačiau aistra keliui taip ir neišblės: „Vėl išėjau į kelią ir du kartus pervažiavau žemyną – mašinomis ir prekiniais traukiniais. Visa Amerika girdėjo mane per Si-Bi-Si ir En-Bi-Si radijo stotis ir manė, kad esu turtingas ir žymus, tuo tarpu aš keliavau be skatiko kišenėje.“


Gražiausios Guthrie’io dainos pasakoja apie migruojančių darbininkų, vargo išstumtų į vienišą kelią, patirtis: kažkas neteko namų ir pragyvenimo šaltinio, kažkieno jauna žmona susirgo ir mirė, kažkieno tėvas bandė žudytis ir t. t. Iš čia ateina visa Guthrie‘io muzika (dar vaikystėje motina dainuodavo nuostabias senovines balades). Tai net ne meninė kūryba, o pats gyvenimas, dvelkiantis guthrie‘iška laisve, o žmonių likimai sudėti į dainas: „Pirmosios mano dainos buvo juokingos, aš dainavau apie tai, kas bloga ir kaip atsiranda gėris ar blogis. Paskui pasidariau drąsesnis ir uždainavau apie tai, kas man atrodė bloga, ir apie tai, kaip tą blogį reikėtų pataisyti, apie tai, ką galvojo kiekvienas šio krašto žmogus.“

Guthrie’is galėtų būti puikus J. Steinbecko romano „Rūstybės kekės“ herojus – ne pramanytas, o realus! Romanas pasakoja apie ketvirtojo dešimtmečio katastrofą – Dulkių audrą (angl. Dust Bowl). Sausros metu didžiuliai dirvožemio plotai virto dulkėmis. Pakeltos stiprių vėjų josnualino kraštą ir tūkstančiai skurstančių fermerių buvo priversti migruoti į išsvajotą, „pienu ir medumi” pertekusią Kaliforniją. Tarp jų buvo Guthrie’is, kaip ir „Rūstybės kekių“ herojai, patraukęs į vakarus legendiniu Amerikos keliu Route 66 (Steinbeckas šį kelią praminė visų kelių „Motina“). Apie „Rūstybės kekių“ herojų Tomą Joadą ir Dulkių audros pabėgėlius pasakojama epinėse baladėse „Tom Joad“, „Dust Storm Disaster“, „Dust Bowl Refugees“, „Dust Pneumonia Blues“ ir kt.

Panaršius vaizdinę informaciją internete (great depression migrant workers), negali likti abejinga – Amerikos keliai ir traukiniai pilni bedalių žmonių, traukiančių į niekur, kartais vietoj išsigelbėjimo randančių badą ar net mirtį. Guthrie’is tai matė ir buvo tarp nublokštųjų į dugną, nežinančių, kur ir kada pavyks uždirbti duonos kąsnį: „Esu matęs tūkstančius tokių vaikų. Jie važiuoja iš ten, iš kur pabėga. Užima vietas tų sukriošėlių, kurie nuslysta nuo šlapio vagono laiptelio, nusprūsta nuo kopėčių, iškrenta pro duris arba tiesiog sudžiūsta ir ramiai atiduoda dievui sielą, važinėdami prekiniais; tų senių, kurie dejuoja tamsiame vagono kampe, verkšlena savo suluošinto gyvenimo, kurį kone visą pragyveno tuščiai, rauda, skirdamiesi su šiuo pasauliu ir kraustydamiesi į ekspresą, riedantį dangop, miršta ir išnyksta kaip tolimo garvežio švilpuko aidas.“ Tai jaudinantys vaizdai, kartais susiliejantys su Antrojo pasaulinio karo metu į koncentracijos stovyklas vežamų žmonių tragedijomis. Pradedi savęs klausti: „O ką gi aš daryčiau tavo vietoje, mielas Guthrie?“ Ar tokiomis sąlygomis sugebėčiau matyti savo kraštą visoje jo didybėje? Ar nepalūžčiau ir neprarasčiau tikėjimo žmonėmis ir gėriu?


Bob Dylan ir Woody Guthrie
Linksmas ir atviras Guthrie‘is niekada neprarado meilės ir vilties. Nei tada, kai matė vaikus, mirštančius iš bado šalia klestinčių fermų, nei tada, kai stengėsi įkvėpti gaivaus oro gurkšnį ir išsaugoti sveiką gitarą sausakimšame traukinyje, nei dėdamas galvą poilsiui šalia geležinkelio bėgių (kaip pasakojama švelnioje vienišo keliautojo dainoje „Hobo‘s Lullaby“). Jis tiesiog dievino tokį gyvenimą ir beribę laisvę, o kartu negalėjo likti abejingas tam, kas vyko aplink: „Aš manau, kad, kai meldžiamės, mes stengiamės aiškiau suprasti, kas mūsų gyvenime blogo ir kas dėl to blogio yra kaltas. Iš vienos pusės visokie sukčiai ir jų sukti įstatymai, o iš kitos – nepasotinami godišiai, kurie tai to bijo, tai to. Todėl yra tiek daug blogio, ir daug kuo kalti mes patys.“

Čia atsiskleidžia Guthrie‘io politinės pažiūros ir šiek tiek keistas faktas (pažvelgus giliau, kai ką bylojantis apie Ameriką), – šiandienos Amerikos folko herojus Woody‘s Guthrie‘is buvo komunistas. Ar tik nebus jis pirmasis punk-rokeris istorijoje, ant gitaros užsiklijavęs užrašą: „Ši mašina žudo fašistus“ (angl.„This Machine Kills Fascists“). Nors Amerikoje ne vienas idealistas „užsikabino“ už kairiųjų ideologijos, vis dėlto kapitalistinė Amerika kovojo prieš komunizmą. Guthrie‘iotrokštama Amerika – tai žemė, priklausanti visiems žmonėms ir suartinanti juos per darbą ir dainas. „Ši žemė priklauso man, ši žemė priklauso tau“, – taip dainuoja Guthrie‘is vienoje garsiausių savo dainų „This Land Is Your Land“. Guthrie‘io biografija iškalbinga ir puikiai atskleidžia politinį kontekstą. Guthrie’is mylėjo kraštovaizdį, bet ne didžiulių verslų politiką ir pelną, gaunamą žmonių vargo sąskaita. Jis buvo tikras „kaimo vaikis“.

Dokumentiniame filme „This Machine Kills Fascists“ (2005), Guthrie‘io dukra Nora Guthrie pabrėžia, kad socializmo jos tėvas išmoko Amerikos keliuose: „Socializmas yra tada, kai sėdi ant savo namų prieangio ir esi iš jų išspiriamas dėl neteisėtos priežasties, nebeturi kur gyventi, tačiau kažkas eina pro šalį ir pasako, kad jo namai – ir tavo namai. Tokia buvo mano tėvo socializmo idėja.“ Jei Guthrie’is būtų gyvas, tikriausiai jis turėtų kąpasakyti apie šiandienos Jungtines Amerikos Valstijas.

Woody’s Guthrie’is mirė 1967 metais Bruklino ligoninėje. Paskutinį kartą, kai devyniolikmetis B. Dylanas atėjo aplankyti Amerikos kelių „tėvo“, šis jo jau nebepažino. O Amerikos folko tradicija tebesitęsia. Minint W.Guthrie‘io gimimo metines, šiuo metu Amerikoje vyksta projektas – tereikia perskaityti jo autobiografiją „Traukinys į šlovę“ ar pasižiūrėti meninį filmą „Bound for Glory“ (1976). Jei kada nors gyvenimo vėjai nublokš jus į Oklahomą, apsilankykite kasmetiniame Woody Guthrie folko festivalyje jo gimtajame miestelyje, Okimoje.