Tos valandos

Mes rengiam pobūvius, paliekam šeimas ir gyvenam vieniši Kanadoje, kamuojamės rašydami knygas, kurios, nepaisant mūsų talento ir begalinių pastangų, nepaisant pačių didžiausių vilčių, nepakeičia pasaulio.

Taip jau netyčia nutiko, kad šią knygą skaičiau po to, kai pamačiau pagal ją pastatytą filmą. Jei jo dar nematėte, ir nieko apie jį dar negirdėjote, siūlau iš pradžių paskaityti šį puikų, Pulicerio premija apdovanotą, romaną.

Gyvenam savo gyvenimus, kažką darom, paskui miegam — visa tai taip paprasta ir kasdieniška.

Knyga apie moteris, nors vargu ar vien moterims. Visos veikėjos gyvena skirtingais laikotarpiais, iš pažiūros jų niekas nesieja.

Netiesa. Sąsajos atsiranda beskaitant.

Kai kurie iššoka pro langą, nusiskandina ar prisiryja tablečių, kur kas daugiau miršta atsitiktinai, o daugelį mūsų — didžiąją daugumą — sugraužia kokia nors liga arba, jeigu pasiseka, pats laikas.

Viena iš herojų, Virginia Woolf, egzistavo iš tikrųjų. Knygos autorius turėjo nemažai padirbėti. Ir šios pasirinkusios savižudybę rašytojos psichologinis portretas yra išsamus ir – kas ne mažiau svarbu – įtikinamas.

Kaip ir likusių romano veikėjų. Nors jie tėra tik rašytojo fantazijos vaisius.

Yra tik viena paguoda: viena kita valanda, kai mūsų gyvenimas, nežiūrint visų negandų, netikėtai pražysta ir dovanoja mums viską, ko mes kada troškome, nors visi, išskyrus vaikus (ir gal netgi jie), žino, kad po šių valandų neišvengiamai ateis kitos, kur kas tamsesnės ir daug sunkesnės.

Jų gyvenimai tokie, kokie yra. Jos klysta. Renkasi. Ne visada teisingai. Džiaugiasi. Verkia. Myli. Ne visada tuos, kuriuos reikia.

Jų gyvenimai pilki. Lieka tik valandos.

Vienas dievas žino, kodėl mes taip mylime tai.