Tomas Venclova: biografijos ir kūrybos ženklai

Donatos Mitaitės knyga Tomas Venclova: biografijos ir kūrybos ženklai – tai viena pirmųjų monografijų, skirtų tarybiniu laikotarpiu susiformavusiam lietuvių rašytojui, ir jau vien todėl ji verta dėmesio. Šitokio pobūdžio darbai, kuriuose daug vietos užima biografiniai faktai bei šaltinių tyrimas, nėra labai mėgstami šiuolaikinės literatūros tyrinėtojų. Gal dėl to, kad jie atrodo senamadiški, primenantys nutylėjimų ir iškraipymų kupinas tarybinio laikotarpio studijas, gal dėl to, kad verčia prisirišti prie vieno tekstų korpuso ir atsisakyti teorinių viražų, kurie ne vienam literatūros mokslininkui nūnai atrodo vienintelis dalykas, vertas dėmesio ir triūso. Galbūt yra ir dar viena, bendresnė priežastis – pati lietuvių literatūros istorija, stokojanti ne tik žinių apie rašytojų gyvenimą, bet ir autorių, kurių svarbiausi biografijos įvykiai nebūtų vien kūrinių parašymo datos. Dauguma lietuvių rašytojų, ypač ne XX amžiaus, pasirodo priklausą senajai paradigmai, kurioje, anot Jurijaus Lotmano, tas, kuris rašo, savos biografijos neturi. Tad lietuvių literatūra, sakytum, savaime traukia prie tekstų analizės ir teorinių samprotavimų.

Antra vertus, skaitytojus biografinio pobūdžio veikalai domino ir domina: tereikia prisiminti devintajame dešimtmetyje išleistas prancūzų impresionistų biografijas, parašytas Henri Perrushot, kurias iki šiol galima rasti daugelyje asmeninių bibliotekų, ar nemenko pasisekimo susilaukusias lietuvių biografų – Tomo Sakalausko ir Laimono Tapino knygas apie Vytautą Mačernį arba Oskarą Milašių. Žinoma, tai beletrizuotos knygos, kuriose menininkas vaizduojamas vos ne kaip  pusdievis žemėje, kur daugiausiai rašoma apie asmenišką ir intymųjį gyvenimą, o kiekvienas herojui nutikęs dalykas laikomas paprastiems mirtingiesiems nepasiekiamo, autentiško gyvenimo ženklu. Populiarios biografijos savaime nėra blogas dalykas, tačiau būtų nesmagu, jei šios knygos liktų vienintelės žanro reprezentantės; mat jos ne tik patenkina smalsumą, bet ir formuoja tam tikrus, dažnai primityvius, rašytojo gyvenimo stereotipus. Būtų ypač apgailėtina, jei jos taptų vieninteliais šaltiniais apie šiuolaikinių, platesnį skaitytojų ratą dominančių rašytojų gyvenimą.

Mitaitės knygai beletristikos pertekliaus neprikiši: tai kruopščiai parašytas darbas, operuojantis gausia faktine medžiaga. Geriausiai ją apibūdina formulė „gyvenimas plius kūryba“, pagal kurią parašytos ir įdomiausios tarybinių laikų (Vandos Zaborskaitės ir Vytauto Kubiliaus) monografijos. Mitaitė tęsia jų liniją. „Gyvenimui“ studijoje akivaizdžiai skiriamas didžiausias dėmesys; pirmiausia dėl to, kad, kaip teigia knygos įžangoje cituojamas poetas Marcelijus Martinaitis, lietuvių literatūroje Tomas Venclova yra „nelaukta literatūrinė figūra, netelpanti į įprastus chrestomatinius rėmus“ (p. 7). Šitas gyvenimo – ir sykiu kūrybos – savitumas lemia, kad literatūrinio gyvenimo avanscenoje Venclova lieka ir praėjus trylikai metų po nepriklausomybės, po to, kai jo tekstai sugrįžo į  normalią literatūrinę apyvartą.

Mitaitė nerašo labai plačios ir detalios rašytojo gyvenimo istorijos: atskiriems  etapams – vaikystei, studentavimo metams ar emigracijai – skiriama vidutiniškai po dešimt puslapių. Tačiau įvaldžiusi taupų ir lakonišką stilių, autorė keliais sakiniais sugeba pasakyti  svarbiausius dalykus. Literatūros specialistams dauguma Venclovos brandaus amžiaus biografijos momentų žinomi iš jo paties esė, publicistikos ir interviu, tad  įdomiausios informacijos rasime pirmuosiuose skyriuose, kur rašoma apie vaikystę ir studijų metus. Jie paženklinti dramatiškų istorijos įvykių: okupacijos, pasipriešinimo ir  tremties. Suirutė 1940 m., Lietuvą prijungus prie Tarybų Sąjungos, iliustruojama tokia iškalbinga detale: Antanas Venclova apie savo paskyrimą Liaudies švietimo komisaru 1940 m. sužino atsitiktinai, važiuodamas traukiniu iš Estijos (p. 10). Prasidėjus karui, Antanas Venclova pasitraukia į Rusiją, ir jo sūnų kurį laiką priglaudžia svetimi žmonės, vėliau jis gyvena pas senelį, kuriam nuolatos gresia vokiečių areštas. Tokie trauminiai patyrimai būdingi daugumai Venclovos bendraamžių, tad šiuo požiūriu jo likimas tipiškas. Tačiau šeimyninė aplinka, kurioje jis augo, nėra įprasta: jo senelis – klasikinės filologijos profesorius ir vertėjas; teta – dailininkė, dėdė – ne kas kitas kaip Petras Cvirka, šeimos draugas – Kazys Boruta. Šie žmonės kartu su Tomo Venclovos tėvu sudaro anuometinės kairiosios inteligentijos branduolį – tą jos dalį, kuri neemigravo iš Lietuvos ir, patyrusi baisų skirtumą tarp puoselėtų idealų ir tikrovės, virto svetimos politinės jėgos įrankiais. Bet kad ir kaip traktuotume jų indėlį į krašto sovietizaciją, akivaizdu, kad šie žmonės bent iš dalies išlaikė Pirmosios Respublikos kultūros dvasią. Jų įtaka, kaip pabrėžia Mitaitė, daug kur nulėmė ir Tomo Venclovos pomėgius bei charakterį. 

Venclovos jaunystės portretas, piešiamas tolesniuose skyriuose, gerokai disonuoja su įprastiniu jo, knygiaus ir intelektualo, įvaizdžiu (ir su iki šiol visuomenėje gaju apibendrintu intelektualo įvaizdžiu). Intelektualinis pašaukimas Venclovos atveju nereiškia sauso ir nuobodaus gyvenimo, dera ir su studentiška bohema, ir literatūrine kūryba. Gausią ir įvairiapusę lektūrą, į kurią gilinamasi „iki 10 ar 11“ (matyt, anuomet bibliotekos buvo geriau pritaikytos vėlyvam darbui, nes dabar jos užsidaro kur kas anksčiau), keičia pramogos užeigoje, pakrikštytoje „Pegaso arklide“, ar  avangardinio filmo gamyba. Tarybinės armijos vasaros stovykloje su draugais išleidžiamas satyrinis sienlaikraštis „Trylika Šveikų“, šokiravęs karininkus – tai rodo, kad jau Venclovos karta, kaip ir daugelis vėlesnių, absurdišką armijos buitį praskaidrindavo padedami šauniojo Jaroslavo Hašeko kareivio. Antra vertus, studijų metais pasirodo pirmosios Venclovos  esė, straipsniai, taip pat eilėraščių knygelė Pontos Axenos. 1958 m. išleista poros egzempliorių tiražu, ji buvo viena pirmųjų literatūrinės savilaidos pavyzdžių pokario Lietuvoje. Pontos Axenos susilaukė nemažo atgarsio ir ėjo iš rankų į rankas: antai  tuometinė jauna literatė Judita Vaičiūnaitė knygelę persirašė ranka (p. 47).

Mitaitės studijoje išskiriami ne tik Venclovos gyvenimo tarpsniai, bet ir svarbiausi jo asmenybės bruožai, ženklinantys jo gyvenimą iki monografijos parašymo laiko. Čia griežtos chronologijos nesilaikoma: kalbama apie kontaktus su Rusijos ir Lenkijos kultūrininkais (gyvenimui Maskvoje, kurioje užmegzta daugiausia bičiulysčių, skiriamas atskiras skyrius), visuomeninę Venclovos veiklą, kelionių aistrą, santykius su tėvu. Pastarasis biografijos momentas taip pat įdomus – ir todėl, kad trumpoje mūsų kultūros istorijoje nedaug pavyzdžių, kai į ją įsirašo ir tėvas, ir sūnus, ir dėl to, kad jų pasirinkta sritis – literatūra – sutampa. Studija įtaigauja, kad Venclovų santykiams buvo būdinga ne edipiška konkurencija, o artimas, nors ir dialektiškas ryšys: sūnus, paveiktas tėvo (ir jo draugų aplinkos), tęsia jo darbus, nors ir eidamas visai kita linkme. Anot Mitaitės, abipusė tėvo ir sūnaus pagarba išlieka visą gyvenimą, ir politiniai bei pasaulėžiūriniai skirtumai neužnuodija asmeninių santykių. Tokį status quo išlaikyti buvo nelengva, juo labiau kad vyresniojo Venclovos priešininkai bandė su juo kovoti ir per sūnų. Bene žymiausias iš tokių nutikimų – Tomo Venclovos nepriėmimas į Rašytojų sąjungą, kurion jis nepateko ne tik dėl savo  reputacijos, bet ir dėl priešininkų noro pakenkti tėvui (p. 85). (Tęsiant šeimos temą reikia pasakyti, kad paties Venclovos šeimyninis gyvenimas – žmonos, kurių, kaip suprantame iš užuominų, buvo daugiau nei viena, ir vaikai – monografijoje tik probėgšmais paminimas. Jis beveik neatsispindi ir nuotraukose knygos pradžioje. Biografinio pobūdžio darbe šią temą išgvildenti reikėtų, nes nutylėjimai gali tik paskatinti nereikalingas spekuliacijas.)

Jau minėjau, kad besidomintys literatūra apie Venclovos brandaus amžiaus įvykius žino iš jo paties tekstų. Autobiografiški yra ne tik eilėraščiai – tai savaime suprantama, – bet ir jo eseistikoje ar literatūros mokslo darbuose prasišviečia biografinis pagrindas. Venclova yra iš tų rašytojų, kurie aktyviai kuria savo biografiją; o kadangi ji pasiekia mus per tarpininkus – per tekstus, tai šią veiklą galėtume pavadinti biografinės legendos kūrimu. Biografui tokia padėtis gana palanki: jam nereikia raustis archyvuose ir tenkintis hipotezėmis; pritrūkus duomenų, jis gali eiti tiesiausiu keliu – kreiptis į patį rašytoją. Iš knygos matyti, kad Mitaitė ir Venclova ne vienerius metus aktyviai susirašinėjo; visoje studijoje remiamasi Venclovos laiškais autorei ir jo nepublikuota autobiografija. Antra vertus, iškyla pavojus, kad tyrimo objekto įtaigaujamas gyvenimo vaizdas taps vieninteliu pagrindu aprašomiems įvykiams interpretuoti. Juokaujant galima pasakyti, kad šaltinis Q (taip Naujojo Testamento tyrinėtojai vadina sinoptinėms evangelijoms bendrą šaltinį) veikiausiai bus paveikęs kai kurias pernelyg bendras ir apytikres išvadas. Kalbu pirmiausia apie keliose vietose akcentuojamą Venclovos ir lietuvių inteligentijos priešpriešą. Reikia sutikti su teiginiu, kad Venclova yra vienas iš nedaugelio inteligentų, kurie nesirinko „valenrodiškos“  kompromiso politikos ir tai viešai pareiškė (p. 60). Kartu nereikėtų pamiršti kelių kitų, nors gal ir ne tokių ryškių ir intelektualiai pagrįstų, pozicijų – Jono Jurašo, Mindaugo Tomonio, galų gale paties Venclovos artimiausių bičiulių. Su Venclovos požiūriu į vokietmečiu vykusius žydų pogromus solidarizavosi ir Antanas Terleckas – vadinasi, tiek inteligentijos, tiek disidentų sluoksniuose jo pozicija nebuvo visiškai vieniša.

Taip pat, man rodos, reikėtų labiau diferencijuoti ir rašytojo bei kitų kultūrininkų požiūrio į Rusiją skirtumus. Politikos sferoje reikia pripažinti Venclovos pasirinkimo bendradarbiauti su rusų disidentais pagrįstumą. Tačiau kultūrinėje plotmėje, kaip pripažįsta pats Venclova, „daugelis lietuvių, girdėdami žodį ‚Maskva‘ nepajunta nieko, išskyrus svetimumo jausmą, ir tai natūralu“ (p. 43). Todėl abejingumas ar  priešiškumas Rusijos kultūrai ne visuomet tapatintinas su siauru nacionalistiniu požiūriu, „uždara ginties pozicija“, kaip apie Lietuvos dailininkus sako Mitaitė (p. 39). Greičiau atvirkščiai – domėjimasis šiuolaikine Vakarų kultūra šeštajame ir septintajame dešimtmetyje buvo ypač gyvas. Lietuvių dailininkai mokėsi iš ekspresionistų bei siurrealistų, kompozitoriai rašė pirmuosius dodekafonine sistema grindžiamus kūrinius; rašytojai šiame procese dalyvavo gal ne taip aktyviai, bet ir jie bandė verlibrą, studijavo Hemingway‘ų ir domėjosi absurdo teatru. Kitas dalykas, kad asmeniniai kontaktai su Vakarų kultūrininkais (kuriuos tuo metu su rusais bendraminčiais galėjo puoselėti Venclova ir jo bičiuliai) buvo neįmanomi. Uždarumo ir tautinės izoliacijos nuotaikos sustiprėjo tik aštuntajame dešimtmetyje, nors ir tada jos nebuvo absoliučiai dominuojančios. Juk objektyviai žiūrint, ir gilinimasis į „baltiškąsias šaknis“, į kurį, kaip teigia Mitaitė, buvo linkę Venclovos bendraamžiai (p. 31), – tai ne vien nacionalistinės ideologijos išraiška, o reiškinys, atliepiantis to meto europinės minties tendencijas, tarp jų ir struktūrinę antropologiją. Galų gale ir dabartinės, antrosios Lietuvos Respublikos visuomeninė mintis, kuri, išskyrus kai kuriuos atvejus, plėtojosi pasididžiavimą keliančia demokratine linkme, liudija, kad nacionalistinės nuostatos nebuvo įgimtos inteligentijai, bet kilo tiesiog iš nenormalios situacijos.

Dabartinė padėtis – ir Venclovos intervencijų nuopelnas: autorė teisingai išryškina Venclovos kaip „nacionalinio psichoterapeuto“ vaidmenį kritikuojant aroganciją ir įtarumą kitų tautų, pirmiausiai žydų, rusų ir lenkų, atžvilgiu, gydant tautinio nepilnavertiškumo ir ksenofobijos kompleksus. Bet vėlgi atrodo, kad retsykiais ji tik perteikia Venclovos mintis, jų nesuproblemindama ir neatsižvelgdama į platesnį kontekstą. Iš tiesų įdomus ir sudėtingas klausimas: kas tarybinėje santvarkoje labiau grėsė lietuvių kultūrai – sovietizacija ar nutautėjimas? Venclova, ir sykiu Mitaitė, teigia, kad realesnė buvo sovietizacijos grėsmė. Cituojami Venclovos žodžiai: „Su baime galvoju apie lietuvį, išsaugojusį gimtąją šeimą, sudariusį grynai lietuvišką šeimą, netgi sklidiną ksenofobijos, tačiau sovietizuotą – tamsų, pataikūnišką ir klusnų, gyvenantį vien materialiniais rūpesčiais, nelaikantį gėda skundimų ir įdavinėjimų” (p. 141). Tačiau ar įmanoma šiuodu dalykus taip griežtai atskirti? Ar ne lietuviškos kultūros varžymas, kuriame žymų vaidmenį vaidino kalbos vartojimo sferos susiaurinimas, labiausiai reiškęsis maždaug devintojo dešimtmečio viduryje, gamino tokias sovietizuotas būtybes?  Klausimas, aišku, retorinis; norint į jį atsakyti reikėtų nuodugnesnio ir platesnio žvilgsnio į  sovietinį lietuvių kultūros laikotarpį. Mitaitės studija į  tokį nuodugnumą nepretenduoja; esama tik, vartojant sociologijos terminą, „lauko studijų“ užuomazgų, glūdinčių įdomiuose interviu su Venclovos draugais ir kolegomis, kurie pateikiami knygos pabaigoje.

Daugiau klausimų, ir ne visada retorinių, kyla skaitant monografijos vietas, skirtas Venclovos kūrinių analizei. Autorė iš pat pradžių renkasi biografinį interpretacijos metodą, eilėraščiu iliustruodama poeto gyvenimo epizodus. Štai pasaulėžiūros lūžis po Vengrijos sukilimo perteikiamas „1956 metų eilėraščiais“ (p. 25–27), emigravimas iš Tarybų Sąjungos iliustruojamas ištrauka iš  „Šeremetjevo 1977“ (p. 96). Prie biografinių komentarų prisideda literatūrinių kontekstų nuorodos: su išmanymu nurodomos sąsajos su Mandelštamo, Pasternako, Brodskio, kitų poetų tekstais. Keliose vietose Mitaitė aptaria Venclovos eilėraščių tematiką ir poetikos bruožus: kalbama apie ankstyvosios poezijos „nutrūktgalviškas metaforas“, kurių mokomasi iš Pasternako (p. 46), „kalbos ženklo“ modernų klasicizmą, priešpriešinamą tiek emociniam išpažintiniam lyrikos tipui, tiek lietuviškajam siurrealizmui (p. 65–66). Dar kitur teigiama, kad Venclova skiriasi nuo daugumos lietuvių poetų tuo, kad yra ne kaimo, o miesto poetas; knygos pabaigoje aptariamos poetinės erdvės formos. Tai beveik ir viskas, o to aiškiai nepakanka.

Tokio pobūdžio monografijoje minėtus dalykus būtina aptarti plačiau: metaforų kūrimo principus, jų jungiamas tikrovės ir kalbos plotmes (beje, Venclovai svarbus ir kitas tropas – paradoksas ar net oksimoronas, dažniausiai konstruojamas apie būties/nebūties ašį; dažnai tekste jie egzistuoja ne tik  kaip atskira figūra, bet tampa ir eilėraščio kompozicijos pagrindu). Ir poezijos miestiškumą, kuris juk reiškiasi ne vien tematiniame lygmenyje – tartum pasiekimu  būtų galima laikyti vien tai, kad eilėraščiuose minimas miestas, – o specifiniu tikrovės (pirmiausia kultūrinės) percepcijos ir refleksijos būdu. Lygiai ir Venclovos klasicizmą Mitaitė, atrodo, suvokia labiau kaip formalų bruožą, – t. y. disciplinuotą kompoziciją, rimo ir metro naudojimą, o tai jo anaiptol nepaaiškina. Be to, reikėtų panagrinėti ir ezopinės kalbos bei hermetiškumo problemą tarybinio laikotarpio Venclovos poezijoje – Mitaitė cituoja kelis fragmentus, kurių paslėptos prasmės be autoriaus komentarų suvokti neįmanoma (p. 159). Šiuo aspektu nesunkiai surastume paralelių, o galbūt ir skirtumų, su kitų Venclovos kartos poetų kūryba.  Genetinėje plotmėje reikėtų patyrinėti sąsajas ne tik su rusų poetais, bet ir lietuviška tradicija: Henriku Radausku (nors Venclova ir sakosi esąs Radausko mokinys, man vis dėlto atrodo, kad jo ryšiai su šiuo poetu nėra labai glaudūs), Kaziu Boruta, galų gale  – Antanu Venclova (juk jo poveikio irgi būta). Išsamesniam poetikos pristatymui padėtų ir atskirų, svarbiausių eilėraščių interpretacijos, juo labiau kad šie dirvonai jau paakėti – lietuvių kritikai (Kęstutis Nastopka, Dalia Satkauskytė ir kiti) yra analizavę ir pavienius Venclovos tekstus, ir jo poetiką.

Lygiai taip paviršutiniškai aptariami ir Venclovos literatūros mokslo darbai. Cituojamas amerikiečių mokslininkas, pasakęs, jog Venclova „sukūrė naują mokslo kryptį – struktūralizmą su žmogišku veidu“ (p. 154), tačiau kokios šio metodo ypatybės, kuo jis panašus ir skiriasi nuo Lotmano ir kitų semiotikų metodų – lieka neaišku.

Dar reikėtų paminėti studijoje aptariamą Venclovos kaip vertėjo veiklą, kurios pats rašytojas neskiria nuo savo poezijos, o pratarmėje rinktinei Pašnekesys žiemą teigia, kad vertimai „netgi  svarbiau už originalių eilėraščių rašymą“. Iš šios, Mitaitės žodžiais tariant, kultūrinės misijos atsirado nemažai šiuolaikinės poezijos ir dramaturgijos vertimų, apmalšinusių anuometinės publikos alkį ir praplėtusių jos akiratį. Su vertimo vertės iškėlimu norisi sutikti ir šiandien, nors dabartinė situacija ir labai skiriasi. Verstinei literatūrai netekus draudžiamo vaisiaus skonio, dauguma skaitytojų tesidomi antrarūše literatūra, o vertėjo darbas laikomas mechaniniu užsiėmimu, kurio vienintelis rodiklis – išverstų knygų gausa. Tiesa, iš dalies tai ir pačių vertėjų savimonės reikalas: kaip pabrėžia Mitaitė, Venclovos – vertėjo vaidmuo neapsiriboja vien kūrybiškais vertimais, bet  pasižymi sugebėjimu atrinkti reikšmingus bei aktualius autorius ir įvesdinti juos į literatūrinę apyvartą.

Tomo Venclovos darbai daro įspūdį tuo, kad išlaiko atvirumą ir Lietuvos, ir pasaulio kultūrai, nenukrypdami nei į uždarą provincialumą, nei į paviršutinišką snobizmą. Matyt, tai lemia nesvyruojantis, fanatiškas Venclovos tikėjimas kultūra ir „aukštuoju“ menu, kurį rodo ir šios knygos puslapiai – tikėjimas, pasiekiamas turbūt tik tarybinėje epochoje subrendusiam žmogui. Meninis tekstas ir gyvenimas Venclovai nėra atsieti, bet vienas kitą papildantys, o neretai ir identiški dalykai; kad tai nėra vien siekiamybė, paliudija ir Martinaičio žodžiai, jog Venclovos eilėraščiai (ir vertimai) „kartais yra tapę tikrove“ (p. 171). Todėl ir ši glausta Donatos Mitaitės monografija, siūlanti vieną iš galimų Tomo Venclovos gyvenimo bei kūrybos interpretacijų, bus naudinga lietuvių skaitytojui.