Tolimosios dykros

„Tolimosios dykros“ – ketvirtoji Stepheno Kingo knyga apie Tamsųjį Bokštą, kurią įkvėpė Roberto Brauningo poema „Vaikis Rolandas prie Tamsiojo Bokšto atėjo“.

Pirmoji knyga apie Šaulį Rolandą iš Gileado ribotu leidimu pasirodė 1982 m. Vėliau, sulaukus didelio skaitytojų dėmesio, ji buvo perleista. Po kelerių metų dienos šviesą išvydo ir kitos knygos iš Tamsiojo Bokšto serijos – „Trijų telkimas“, „Bevaisės žemės“.

Rolandas, paskutinis Šaulys iš Gileado, po truputį artinasi prie Tamsiojo Bokšto. Tačiau dabar jis ne vienas – su juo kartu keliauja trys Niujorko gyventojai, ištraukti iš trijų skirtingų laikmečių. Pirmasis – Edis, buvęs narkomanas, gyvenęs 1987 m., antroji – juodaodė mergina Siuzana, aktyvi kovotoja už lygias teises, per nelaimingą atsitikimą netekusi kojų, trečiasis – mažas berniukas Džeikas, tas pats, kuris buvo sutraiškytas „Kadilako“ mūsų pasaulyje, tačiau vėliau, įvykus laiko paradoksui, atsiradęs Rolando pasaulyje.

Šis piligrimų būrelis keliauja per Vidurinįjį Pasaulį į Tamsųjį Bokštą. Pasikliaudami Spinduliu, jie priena apleistą miestą Ladą, gyvenamą šiurpių mutantų, kovojančių prieš save, pūvantį miestą, buvusį Viduriniojo Pasaulio centru, dabar valdomą pamišusio kompiuterio.

Knyga tikrai puiki, sėjanti įtampą kiekviename herojų žingsnyje, neleidžianti atsitraukti nė akimirkai. Rolando kasdienybė labai susijusi ir tuo pačiu labai skiriasi nuo mūsiškės – čia išvysime Auksinių Vartų tiltą, senus automobilius, tačiau čia taipogi yra ir keistų mutantų, siekiančių užmušti bet kokią gyvą būtybę…

Kingas kaip visada lieka sau ištikimas – įdomiai ir patraukliai parodo pasaulį., kuriuo pats tiki. Ir nejučia pastebi, kad ir tu patikėjai Tamsiojo Bokšto egzistavimu…