Toli nuo tylinčios planetos

Tai pirmoji Lewiso „Kosminės trilogijos“ dalis, kuri buvo parašyta prieš pat Antrąjį Pasaulinį karą. Šiose knygose išreiškiamas susirūpinimas žmogaus humaniškumo kito  žmogaus atžvilgiu stoka, ir aš čia aptinku nepaprastai įdomių istorijos fragmentų. Kaip mąstė britai 1938-aisiais? Tai žvilgsnis į tai, ką apie artėjantį karą manė vienas jų šviesulių.

Siužetas sukasi aplink kalbos ir literatūros profesorių dr. Irviną Rensomą. Du vyrai, Vestonas ir Devainas, pagrobia Rensomą ir nugabena į Marsą. Pagrobimo ir kelionės į Marsą aprašymas man primena Žiulio Verno ar H.G. Wellso romanus apie kosmoso tyrinėjimą – tai buvo era, kai raketos dar nebuvo paleistos. Lewiso pasakojimas apie kosmoso grožybes ir pavojus labiau poetiškas nei mokslinis, ir tai puikiai pasitarnauja istorijai. Tai man priminė, kokiais būdais Pevensių vaikai iš „Narnijos kronikų“ būdavo nugabenami į Narniją; tame yra truputis mokslo, bet neapsieinama ir be tikėjimo bei magijos.

Rensomas atvyksta į Marsą (vietinių gyventojų vadinamą Malakandra) ir atranda visiškai kitokį pasaulį, nei įsivaizduota. Lewiso aprašymas taip nustebino, kad ėmiau įsivaizduoti, kaip visa tai atrodytų didžiajame ekrane. Kitaip nei „Žvaigždžių kelias“ ar „Žvaigždžių karai“, geriausiai man žinomos kosminės ekspedicijos, Lewisas konstruoja pasaulį, visiškai nepanašų į Žemę. Pirmosiomis dienomis Rensomas jaučiasi nepaprastai pasimetęs, nes medis Malakandroje neatrodo kaip medis Žemėje. Kalnai nepanašūs į kalnus. Net vanduo pasižymi kitokiomis savybėmis. Lewiso aprašyta aplinka primena ekspresionistinį paveikslą, ir tik po keleto tyrinėjimo dienų Rensomas ima ją perprasti.

Rensomas ir kiti žmonės (drauge ir atskirai) susitinka įvairius Malakandros gyventojus, tarp jų ir hrosus,  panašūs į milžiniškas ūdras ir primenančius poną ir ponią Bebrus iš Narnijos. Rensomas susidraugauja su jais ir perpranta jų kultūrą. Tuomet keliauja į kitą planetos dalį susitikti su sornais – milžiniškus akmenis primenančiomis būtybėmis, kurie, nors ir gąsdinančios išvaizdos, yra tokie pat draugiški ir paslaugūs, kaip ir hrosai. Nepaisant to, Rensomas niekad nesijaus su jais „kaip namuose“.

Nepaprastai įdomu skaityti apie Rensomo bendravimą ir pokalbius su šiomis naujomis kultūromis – ką gi 1930-aisiais pasakytų Oksfordo profesorius, susitikęs su visiškai naujomis rūšimis. Čia akivaizdžiai išryškėja paties Lewiso meilė kalboms, ir mums suteikiama galimybė pažvelgti į tai, ką jis pats būtų norėjęs atrasti Marse. Rensomas sužino, jog visatoje egzistuoja dievų, angelų ir demonų hierarchija ir kad jie gyvena visose planetose – Marso Dievo vardas Ojarsa, ir Ojarsa apibūdinamas kaip gryna šviesa, protas, meilė ir smalsumas.

Šioje vietoje mokslinės fantastikos romanas virsta alegoriniu, tokiu, kuris sukuria pagrindą kitoms trilogijos knygoms. Ojarsa paaiškina, kad kiekviena planeta turi šias šviesos būtybes ir jos visos „dainuoja“ viena kitai ypatingoje harmonijoje. Prieš tūkstantmetį Žemės „dievas“ nustojo dainuoti, ir kai tai nutiko, harmonija pakito. Tai paveikė Marso kultūrą, kurioje kadaise gyvavo skrajojančios būtybės (angelai?) ir didingi miestai... tai buvo ženklas apie galimą visų dalykų pabaigą. Ojarsa ir kiti baiminosi, kad kreivos šviesos būtybės rado kelią į Žemę, ir tuomet planeta nutilo. Pavadinimas „Toli nuo tylinčios planetos“ kalba apie Žemę, o Rensomas nenorom tampa pasiuntiniu į Malakandrą, o galiausiai – ir į kitas planetas.

Ši knyga sudarė puikų pagrindą tolesniems nuotykiams. Nors neilga (apie 170 psl.), tai buvo puikus skaitinys, tačiau jai pritrūko pabaigos. Žinome, jog kitose knygose Rensomui teks didelis vaidmuo, bet šioje jis pasitarnauja tiesiog kaip parodomoji priemonė. Jam SAKOMA daug dalykų, bet jis VEIKIA labai nedaug. Pabaigoje vykstančiame pokalbyje tarp žmonių ir Ojarsos pateikiamas nuostabus diskursas apie teisingumo ir malonės reikalavimus. Kaip vienas žmogus gali išpirkti kito nusikaltimus ir nuodėmes? Ir kada tas atpirkimas pateisinamas? Ar neatgailaujančiam žmogui reikėtų atleisti, nepaisant jo noro likti kaltu? Koks būtų užmokestis už jo sielą, jei taip nutiktų, ir ar jis kada nors įvertintų, kas buvo dėl jo padaryta?

Rekomenduoju šią knygą kaip nuostabų mokslinės fantastikos kūrinį, bet taip pat kaip alegorinį pasakojimą, kuris privers jus susimąstyti apie savo gyvenimą, nepaisant jūsų religinių įsitikinimų. Taigi ar marsiečiai – krikščionys? Norėdami tai išsiaiškinti, turėsite perskaityti šią knygą.