Timo Talerio lėlės

Apie ką: Timas Taleris, kadaise pardavęs savo juoką paslaptingajam baronui Sanomedui, dabar jau užaugo ir tapo lėlininku. Su savo sūnumi Krešu atostogaudamas Venecijoje jis sutinka vaikystės laikų draugą (kuris užrašė ne tik šią istoriją, bet ir pasakojimą apie parduotą juoką), o netoliese vis sukiojasi baronas Sanomedas. Tik Timas dabar jau žino, kad baronu pasitikėti negalima. O baronas tarsi koks agentas Smitas keisdamas pavidalus vis atsiranda ten ir tada, kai tik Timas ima pasakoti kokią nors istoriją – būsimas pjeses savo lėlių teatrui. Visos Timo pasakojamos istorijos turi gana aiškų moralą – kad, toli gražu, ne pinigai daro žmogų laimingą, ne viskas pasaulyje perkama ir ne viskas parduodama, ir pan., o tai labai erzina baroną. Per septynias dienas, praleistas Venecijoje, Timas papasakoja daug istorijų apie verslą, prekybą, reklamą, pinigus, prabangą, o baronas per sapnus įspėja pasakotoją neužrašinėti Timo istorijų, antraip būsią blogai Timo sūnui Krešui.

Visa knyga – smagi ekskursija po Veneciją ir jos apylinkes, pradedant garsiąja Šv. Morkaus aikšte, baigiant paprastomis kavinukėmis, kur Timas su savo draugu geria kavą ar pietauja. Viskas ir tebūtų tik gražus vasaros atostogų aprašymas, jei saulėto Venecijos dangaus netemdytų nerimo ir paslapties šešėliai – kas toks iš tiesų yra baronas Sanomedas, ko jam reikia iš Timo ir Krešo, kodėl jis nenori, kad Timo pasakojamos istorijos būtų išspausdintos, kokią galią jis turi ir kuo ypatingos lėlės besikeičiančiais veidais.

Blogai: „Timo Talerio lėlės“ – knygos „Timas Taleris arba Parduotas juokas“ tęsinys, todėl truputį erzina maži neatitikimai.

1. „Parduoto juoko“ įžangoje sakoma, kad: „Šią istoriją man papasakojo kokių penkiasdešimties metų vyriškis, kuris ateidavo į tą pačią spaustuvę Leipcige kaip ir aš pasiteirauti, kaip spausdinama jo knyga.(...) Kas jis toks, tas žmogus, galėjau tik spėlioti.“, o „Timo Talerio lėlėse“ teigiama, kad pasakotojas su Timu buvę vaikystės draugai: „Timą Talerį aš pažinojau daug metų. Iš savo vaikystės laikų...“

2. Dabar vokiečių kalboje yra nemažai anglicizmų, bet... Ar tikrai Vokietijos miesto vaikai maždaug 1930 metais vienas kitą šaukė „boy“?

3. Pirmojoje knygoje Timo gimtuoju miestu įvardijamas „vienas Vokietijos didmiestis“, o „Timo Talerio lėlėse“ – pasakotojo (taigi, išeitų, ir Timo) gimtinė – Helgolando sala.

Ir šiaip – nors „Timo Talerio lėlės“ – lyg ir „Parduoto juoko“ tęsinys, bet šių knygų siužetai tarpusavy mažai susiję.

Gerai: Lengvas pasakojimo stilius, paprastai ir aiškiai gražiais pavyzdžiais parodomos pagrindinės vertybės. Įprastinį siužetą dažnai pertraukia Timo pasakojamos istorijos (jos, tiesa, iš pradžių šiek tiek erzino, bet paskui tampa įdomu – ką dar papasakos Timas?), kurios privers susimąstyti – ar tik šiuolaikinė visuomenė netampa panaši į tuos pertekliaus laikais gyvenusius ir Timo istorijose neretai švelniai pašiepiamus žmones? O Timo papasakota istorija „Kuksas arba Kas nedaro reklamos, tam amen“ tam tikrais aspektais siejasi su Viktoro Pelevino „Generation P“.

Knygoje lieka neatskleistų paslapčių, o Timo bendravimas su Sanomedu ir barono „lėlių teatras“ tiesiog sužavi.