Tikslai ir vizijos

Kairysis Kasparo Pociaus užsidegimas – netradicinis reiškinys nūdienėje Lietuvoje. Neapsiribodamas protestais dėl uždaromų baseinų ir kino teatrų, nemanydamas, kad kapitalizmas nugalimas prisivogus šokoladukų antikapitalistinėje akcijoje Maximoje ar piketuojant prie kailių salonų, K. Pocius nusitaiko į skaitančios visuomenės dalies smegenis. Jis pasiryžęs užtvindyti Lietuvą kairiaisiais intelektualais, jei ne savais, tai pradžioje bent jau verstais importiniais. Taip šių metų žurnalo „Metai“ antrame numeryje Kasparo dėka skaitytojų protus drumsčia stipriai politizuota Nobelio Literatūros premijos laureato Haroldo Pinterio kalba. O dabar dar ir Noamas Chomsky.

Kodėl tiek daug dėmesio skyriau vertėjui? Ogi todėl, kad pastarasis yra ir Chomsky tekstų rinktinės sudarytojas. O tai reiškia, jog Chomsky lietuviškai prabyla tarsi išties vertėjo kalbinamas, tarsi interviu. Vertėjui tenka atsakomybė už tai, kad iš didžiulės tekstų gausybės parinkti būtent tie, o ne kiti, kad Chomsky šioje knygoje pirmiausia anarchistas, korporacijų valdomo pasaulio ir JAV politikos kritikas, o tik paskui neoliberalizmo plačiąja prasme priešas bei pacifistas.

Pats vertimas ne visuomet „be nuodėmės“, kartais kiek painokas. Geras to pavyzdys - dviprasmiškas skyrelio „Sovietų Sąjunga prieš socializmą“ pavadinimas. Kas čia turima omenyje, Sovietų Sąjunga iki socializmo įsigalėjimo? Ar ne geriau buvo palikti lotyniškąjį versus (Sovietų Sąjunga versus socializmas). Galbūt tokia formuluotė nėra gražiai lietuviška, bet bent jau suprantamesnė. Juk Chomsky nesiekia pavergti kalbos grožiu, veikiau minties įtaigumu. Kaip jam tai pavyksta, jau nebe vertėjo, o paties autoriaus bėda.

Politiškai aktyvūs intelektualai nuo pat savo atsiradimo turi vieną svarbią problemą – santykį su kritikuojama tikrove. Ką daryti, kai esi pats aršiausias savo laikų visuomenės ydų demaskuotojas? Net kritikuodamas sovietinį socializmo modelį ir skelbdamas absoliutų raudonosios biurokratijos nutolimą nuo socializmo esmės („Sovietų Sąjunga prieš socializmą“), Chomsky nepamiršta įgelti Jungtinėms Valstijoms ir valstybiniam kapitalizmui, tačiau laimingai jose gyvena ir nepanašu, kad jaučiasi dėl to nors kiek nepatogiai. Siekdami išvengti tokios dviprasmybės, kiti intelektualai elgdavosi nuosekliau. Dar viduramžiais popiežių politikos kritikai Williamas Okamas ir Marsilijus Paduvietis spruko nuo Romos pas jos priešą vokiečių imperatorių Liudviką, pažadėjusį už jo gynybą plunksna ginti intelektualus kardu. Nežinia, ko pastarieji labiau siekė - ginti imperatorių ar nekliudomi kurti savas teorijas, tačiau kainą mokėti teko. Chomsky neskuba sprukti į Kubą ar kur kitur, jam patinka negiedoti priverstinių ditirambų Fidelio garbei, o kartu žavėtis Kubos socializmo laimėjimais ir kubiečių laime (p. 90).

„Valdžios ateityje“ Chomsky pasirodo esąs ne vien žymus lingvistas, bet ir originalus politikos teoretikas, siūlantis skirstyti valdžios modelius į keturias grupes: klasikinį liberalizmą, libertarinį socializmą (anarchizmą), valstybinį kapitalizmą bei valstybinį socializmą. Jo simpatijos, suprantama, anarchizmo pusėje. Chomsky anarchizmas kviečia visas valdymo vadžias perduoti patiems valdomiesiems, decentruoti valdžią, išsklaidant ją smulkesnėms bendruomenėms, federacijoms, asociacijoms, savotiškai sugrįžtant prie tiesioginės demokratijos, kaip maro vengiant biurokratijos. Valdyti iš tiesų gali kiekviena virėja. Visuomenė neturinti būti totalitarinė visuma, tai mažyčių bendrijų ir individų sankaupa.

Iš čia didysis Chomsky mąstymo paradoksas, atskiriantis tikslus ir vizijas („Tikslai ir vizijos“): tolimoje vizijoje laisvų individų bendruomenė, puoselėjanti mikro lygmens valdymą, neprievartaujama jokios monopolizuotos valstybinės prievartos aparato, tačiau jos artimiausi tikslai – valstybės stiprinimas, nes esamomis sąlygomis ji vienintelė gali apginti individą nuo rinkos prievartos ir korporacijų savivalės.

Įdomus teorinis Chomsky anarchizmo pagrindas. Jį sudaro netikėtas mišinys iš Wilhelmo von Humboldto (ne tik klasikinio liberalo, bet ir Chomsky kolegos lingvisto), jaunojo Karlo Marxo ir Michailo Bakunino. Nors įdėmesnį skaitytoją, matyt, trikdys tai, jog klasikai dažnokai cituojami ne iš jų raštų, o iš įvairių antrinių veikalų, nedera pamiršti, jog Chomsky nekuria mokslinio anarchizmo, o ideologiniam darbui mokslinio tikslumo nereikia.

„Valdžios ateityje“ Chomsky išsako savo poziciją ir vienu svarbiu filosofiniu klausimu: jis paskelbia, jog žmogaus prigimtis iš esmės yra gera ir linkusi į laisvę bei savirealizaciją. Tik skaitant toliau („Propaganda, amerikietiškasis stilius“) neapleidžia įspūdis, kad gerasis žmogus yra dar ir be galo kvailas. Pasirodo, jis pasiutusiai lengvai pasiduoda propagandos pinklėms. Ciniškas skaitytojas turi teisę nustebti: iš kurgi tokioje terpėje, kur propaganda yra ištobulinta iki Orwellui net nesisapnavusio lygmens, atsiranda pats Chomsky.

Tačiau anaiptol nereikia Chomsky niekinti ar karikatūrinti. Jo propagandos modelis yra rimtai traktuojamas komunikacijos ir viešųjų ryšių teoretikų. Deja, iš trumpo rašinio ne kažin kokį vaizdą apie tą modelį galima susidaryti.

Tad kuo gi dar Chomsky rinktinė gali būti aktuali ir naudinga šiandienei Lietuvai? Svarbiausias privalumas tas, kad Chomsky reikalauja nelikti abejingiems, net jei su juo ir nesutinkate. Jis kviečia pagalvoti apie dalykus, kurių mes dažnai linkę nepastebėti, atkreipti dėmesį į tai, jog didžiuma socialinių reiškinių turi du ypatumus, kad visuma nustelbė atskirą žmogų, o abejingumas – ir laisvę, ir laimę. Pasaulyje, kuriame įžūliai vienpusiškai garbinami kapitalizmo privalumai, Chomsky ne mažiau įžūliai kimba į jo trūkumų atskleidimą. Su tikro revoliucionieriaus aistra jis vanoja vakarietiško rojaus iliuziją ir šaukia nepasiduoti besiformuojančių globalių socialinių struktūrų išoriniam žavesiui. Jo tekstai reikalaute reikalauja būti perskaityti apmąstant kontekstą, t.y. tą pasaulį, kuriam skirta Chomsky kritika, ir pamatyti ten ne vien tai, ką norėtųsi pamatyti.

Kartu jis neturi saldžių iliuzijų dėl savo projekto įgyvendinimo. Rytoj tai tikrai neatsitiks. Galimas dalykas, poryt - taip pat. Chomsky tekstai primena vieną karikatūrą, joje vaizduojamas iš tribūnos kalbantis anarchistas, o susirinkusieji visi kaip vienas galvoja tą patį: tai puiki idėja, ją būtų galima įgyvendinti, jei ir kiti sutiktų, tačiau jie nesutiks... Chomsky ragina išdrįsti sutikti.

Ir dar: ši knygelė nėra kokia intelektualinė mankšta (nors visada bus tų, kurie skaitydami jaus vien tik kontrargumentavimo malonumą), tai raginimas nebūti abejingiems ir veikti. Revoliucija prasideda galvoje, tik po to ji išeina į gatvę. Anarchistas ne tas, kuris ant šiukšlių konteinerio piešia apskritimu apvestą A, o tas, kuriam rūpi žmogaus išlaisvinimas. O pradėti reikia nuo savęs, ir vienoje galvoje įvykusi revoliucija vertinga.