Tikslai ir vizijos

Noamas Chomsky daugelį metų buvo radikalų guru, tačiau pastaraisiais metais įsitvirtino ir mainstream žiniasklaidoje – renkamas reikšmingiausių pasaulio intelektualu (pernai išrinko Britų Prospects ir JAV Foreign Affairs žurnalų skaitytojai), jo knygos muša naujus pardavimų rekordus, apie jį pasirodo monografijos, tarp jų – itin kritiškos (dažniausiai kaltinančios anti-Amerikanizmu, antisemitizmu, kritikuojančių jo rašymo stilių ir metodą).

Knyga „Tikslai ir vizijos“ –  leidyklos kitos knygos sudarytas straipsnių rinkinys, reprezentuojantis svarbiausius autoriaus temas ir koncepcijas: Klasikinį liberalizmą ir libertarinį socializmą; propagandos, kaip „sutarimo gaminimo“ ir politinio diskurso apribojimo žodžio laisvės sąlygomis; originalų požiūrį į Sovietų Sąjungą ir alternatyvią George’o Orwello kūrybos interpretaciją.

Autorius plėtoja kitokio, tinkamesnio gyventi pasaulio viziją. Žmogus, pasak Chomsky, yra morali ir visuomeniška būtybė, kuriai būdinga keistis ir tobulėti. Negailestingai smerkdamas pasaulio viešpačius (ir Vakaruose, ir Rytuose), siekį dominuoti pasaulyje, „laisvos“ rinkos tironiją, Noamas Chomsky siūlo judėti naujos visuomenės, grindžiamos tiesiogine demokratija, laisvų žmonių asociacijomis, alternatyvios gyvensenos bei ekonomikos galimybėmis, link.

Noamo Chomsky tekstai – inspiruojantys ir provokuojantys, ironiški ir verčiantys aukštyn kojomis konvencionalias nuostatas rašiniai, yra aršiai kritikuojami, dažnai netgi suabejojama jo psichine sveikata (kai kam kritiškumas savo tautos valstybės (Izraelio) atžvilgiu atrodo kaip patologija).

Kokia fenomenalaus jų populiarumo priežastis? Jų turbūt ne viena.

Tai galima paaiškinti pensijon išėjusio profesoriaus įžvalgomis gerai atliepiančiomis pastarojo meto pasaulyje vykstančius procesus: bręstantį (brandinamą?) III pasaulinį karą, įsisiautėjusį terorą ir fundamentalizmą, didėjančią socialinę atskirtį, valdžios ir ekonominėse struktūrose vyraujančius ciniškus ir godumo motyvus; kas šioje globalizacijos ir interneto epochoje yra labai greitai paviešinama alternatyviais, o ir dominuojančiais žiniasklaidos kanalais.

Noam Chomsky skrydis į populiarumo viršukalnes paaiškinamas ir anarchizmo renesansu. Ilgus metus tūnojęs pogrindyje kaip marginali kairioji utopija, XXI amžiaus globalioje į tinklą įsijungusioje bendruomenėje, anarchizmas ideologiškai maitina šiuolaikinį sociokultūrinį avangardą, pasibjaurėjusį postkultūra su visu jos reklamos, vartojimo, kičiniu „įžymybių“ kulto pasauliu. Kur klesti tokios idėjos kaip lokalizmas, egalitarizmas, antikonsumerizmas, tiesioginė demokratija, ekologiškų ir alternatyvių gyvenimo stilių paieška.

Funkciniu požiūriu anarchizmas produktyviai konverguoja su šiuolaikinio protesto kultūra ir visuomeniniais judėjimais siekiančiais atkovoti iš privataus verslo viešąsias erdves, protestuojančiais prieš karą, gamtinės ir kultūrinės aplinkos naikinimą, išnaudojimą ir dominavimą. Anarchistinės horizontaliais tinkliniais ryšiais susietos organizacijos (kaip alternatyva įprastai vertikaliai hierarchinei organizacijai) funkcinė jėga atsiskleidžia naudojant internetą. Koordinuojant veiklą internetu, tampa įmanomos didžiulės tarptautinės protestuotojų mobilizacijos, greitas pigus apsikeitimas idėjomis ir informacija.

Leidėjai tikisi, kad ši knyga sukels aršių diskusijų Lietuvoje, kol kas smarkiai iškrentančioje iš pasaulinių politinių diskusijų konteksto (pavyzdžiui, kai pasaulyje virė aistros dėl Irako karo, vienintelėje Lietuvoje nebuvo jokios apklausos pritarimo karui klausimu (Baltarusijoj ir Albanijoj buvo, nekalbant jau apie ES šalis).

Lietuvoje šiandien kankina klausimas, kodėl praėjus beveik 20 demokratijos metų Lietuvoje stringa pilietinės visuomenės idealų realizacija? Kodėl ekonominė galia taip lengvai galia konvertuojama į politinę ir atvirkščiai. (Politiniai postai lengvai virsta sklypais, prabangiais namais ar tiesiog papildomais nuliais asmeninėje banko sąskaitoje; pinigai lengvai laimi rinkimus.) Įprasta manyti, kad Lietuvos „abonentizacija“, (ir Rusijos „oligarchizacija“?) – posovietinis nykstantis fenomenas. Bet gal tai neoliberalaus kapitalizmo ateitis, kuri pirmiausia realizuojasi posovietijoje, kur visuomenė labiausiai pažeidžiama, nes sovietiniais laikais buvo įpratusi tyliai paklusti valdančiajam elitui?