Tikroji šokolado istorija

Kadangi, kaip parašyta viršelyje, knygą rekomenduoja saldainių fabrikas „Rūta“, vertėtų susidomėti, – o dar įdomiau pasidaro, kai perskaitai Prancūzijos ambasadoriaus žmonos panegiriką šokoladui, parašytą 1680 m. Štai ką ji rašo draugui: „Neretai pagalvoju, kad jei man tektų laimė dar kartą jus pamatyti, aš priversčiau jus nuolatos jį [šokoladą – R. Š.] vartoti ir jūs prisipažintumėte, kad sveikatai negali būti nieko geresnio.“ Skaitytojui, aišku, nereikėtų to suprasti tiesiogiai – nors rekomenduotojas ir norėtų (ne veltui knyga buvo pardavinėjama su panašaus pavadinimo saldainių rinkiniu „Šokolado istorija“).

„Tikrojoje šokolado istorijoje“ (pavadinimas sufleruoja, kad turbūt egzistuoja ir netikroji) itin gausu žinių apie šį gardų, afrodiziaku ir jaunystės eliksyru vadinamą produktą. Skaitytojas sužino, kad šokoladas buvo pradėtas gaminti olmekų, gyvenusių prieš keturis tūkstantmečius. Kad iš pradžių buvo geriamas, o ne valgomas. Ritualinėse apeigose simbolizavo žmogaus kraują. Meksikos actekai kakavos pupeles naudojo kaip pinigus. Į Europą šokoladas atkeliavo kaip vaistas (prisiminkime ambasadoriaus žmonos laišką). O kadangi šokoladas itin tiko užgožti nuodų skoniui, aristokratai neretai naudojo jį piktais tikslais (išgėręs šokolado, mirė popiežius Klemensas XIV). Kai nuo specifinių žinių (pavyzdžiui, kuo skiriasi kakavos pupelių rūšys ir kokius prietaisus beigi prieskonius šokoladui gaminti naudojo Pietų Amerikos indėnai) apsisuka galva, tikra atgaiva pasirodo besanti ištrauka iš Ch. Dickenso romano „Pasakojimas apie du miestus“, kur monsinjoras iškilmingai geria šokoladą, patiekiamą keturių liokajų. „Vienas liokajus į šventovę atnešdavo šokolado puodelį; kitas tol plakdavo nedideliu instrumentu, kurį specialiai nešiojosi, kol tas suputodavo; trečias paduodavo mėgstamą servetėlę; ketvirtas (tas su dviem auksiniais laikrodžiais) išpildavo šokoladą į puodelį. Niekas nebūtų taip garbinęs monsinjoro, jei tų šokolado patiekėjų būtų buvę mažiau. Jei šokoladą jam niekingai būtų padavę tik trys vyrai, tai būtų buvusi baisi gėdos dėmė, o jeigu du – jis tikriausiai būtų numiręs“ (vert. V. Petrukaitis).

Tiesą pasakius, ir įdomiausia yra skaityti tokias štai ištraukas, ne sausai perteikiančias faktus, o spalvingai iliustruojančias to meto aukštuomenės gyvenimą. Taip pat įdomūs yra minėtieji ambasadoriaus žmonos laiškai, ritualinės indėnų giesmės (giedamos apsvaigus nuo neaiškių prieskonių, pribertų į šokoladą), Europos gydytojų ginčai dėl šokolado (ar jis nuodas, ar vaistas). Yra, beje, net ištrauka iš J. Kerouaco romano „Dharmos valkatos“, kur veikėjas kaulija „Herši“ šokolado su riešutais, mat tik jis išgelbėsiąs sielą. Vertėtų išbandyti ir receptus, išdėstytus knygose, – tik, aišku, ne indėniškuosius, nes jiems reikia nežinomų prieskonių, – o pateiktus knygą rekomenduojančios „Rūtos“. Vienas – karštas šokoladas su imbieru – pasirodė gana įdomus. Gurkšnočiau sau, žiūrėdama L. Hallströmo „Šokoladą“ su J. Binoche ir J. Deppu. Tik – kaip apmaudu – aš nemėgstu šokolado. Užtat ir visa recenzija eina niekais, nes nėra, pasak ambasadoriaus žmonos, tikėjimo, kad sveikatai nėra nieko geriau už šį puikų saldumyną.