Tikėti ir rašyti

Knygos pavadinimas  — „Tikėti ir rašyti“. Visgi, tikėti joje — daug svarbiau. Rašyti — lieka to tikėjimo šešėlyje, lyg tie 21 šiuolaikiniai rašytojai rašytų tik pertraukų tarp pamaldų metu.

Retas jų, paklaustas apie dvasininkus ar religinius mąstytojus, įtakojančius jų kūrybą, atsakė tiesiai šviesiai — religija manęs neįtakojo. Ne, juk paprasčiau prisiminti studijų metais kruopščiai išnagrinėtą šventą Augustiną ar gimtų kraštų kaimo klebonėlį, nei va taip, prieš visą Lietuvą prisipažinti — netikiu. O gal tie rašytojai tokie parinkti. Žibantys ir pelenuose. Puolusiai Marijos žemei tokios knygos reikėjo — kaip siektino pavyzdžio, kad būtų į ką parodyti pirštu — va, žiūrėkit, vaikai, jis — nacionalinės premijos laureatas, gal jį rečiau už Ciciną per televizorių parodo, bet jis — tiki. Ir kartais ką nors parašo. Tarp kitko.

Tai, aišku, tik mano nuomonė, nepretenduojanti į objektyvumą. Knyga man pasirodė labai tendencinga. Visų pirma — dėl užduodamų klausimų, kurie tarsi įspausdavo atsakinėjančius į kampą. Vieni su šia padėtimi susidorojo geriau, kiti — prasčiau. Todėl ir knyga tokia — kaip amerikietiški kalneliai, tik Amerikos joje nei kvapo. Bet tai ne minusas.

Prie minusų galima dar pridėti ir pačių rašytojų atrinkimą. Sukišta jų čia dvidešimt vienas, atsiprašant, snukis, visi pavadinti šiuolaikiniais. O tas šiuolaikiškumas jų turbūt tik tame, kad dar numirti nespėjo. Kiek iš jų atpažintų statistinis lietuvis? Nedrįstu spėti.