The Templar Legacy

Senovės Riterių Tamplierių ordinas kadaise valdė neregėtus turtus, o karaliai ir popiežiai visiškai nesikišo į ordino gyvavimą ir niekaip nevaržė jų veiksmų. Iki pat Didžiosios Inkvizicijos amžiaus. Ordinas buvo ištrintas iš istorijos, o nesuskaičiuojami turtai dingo be žinios... Iki šiol ši, legendomis apipinta senovės organizacija nesiskundžia dėmesio stoka. Jei pastebėjote – nevartoju būtojo laiko – mokslininkai taip pat neturi vieningos nuomonės, ar tikrai Tamplieriai tebeegzistuoja, ar ne. Ir iki šių dienų – pradedant mokslininkais ir baigiant lobių ieškotojais – o gal geriau būtų išsireiškus – lobių medžiotojais – stengiasi įminti – vieni – kadaise galingiausios žinomo pasaulio politinės jėgos galybės paslaptį, kiti – atrasti pradingusius turtus ir iš to pasipelnyti... Ir viskas apie tą patį jau bendriniu tapusį faktą – sunkiai atskiriamą nuo mūsų nūdienos egzistavimo – jei būtų įminta didžioji Tamplierių paslaptis – tai supurtytų ir iš pagrindų pakeistų šiuolaikinio pasaulio iki šiol egzistavusią ideologiją. Ar pakeistų..?

***

Cotton‘as Malone – buvęs JAV Teisingumo Departamento operatyvinis agentas, išėjęs ankstyvon pensijon ramiai gyvena Danijoje, prekiaudamas antikvarinėmis knygomis. Tačiau netikėtas skambutis viską apverčia aukštyn kojom, priversdamas atgimti senus instinktus ir pasinerti pilną pavojų ir nuotykių gyvenimą, atrodė, jau paliktą visiems laikams...

***

Istorija prasideda įtempta ir pakankamai smurtine apiplėšimo scena. Stephanie Nelle – buvusi Cotton‘o viršininkė užverda visą košę, paskambindama buvusiam pavaldiniui ir paprašydama susitikti Kopenhagoje. Vėliau sužinome, kad Stephanie keliauja į Europą, vedama asmeninių tikslų ir tai nieko bendra su Valstybės saugumu. Apsiginklavusi amžinatilsi vyro dienoraščiu, kuriame, tikėtina – raktas, padėsiantis įminti dar ankstyvaisiais viduramžiais po žemyninę Europą išbarstytus galvosūkius ir dėliones, Stephanie stengsis įminti amžiną klausimą apie Tamplierių turtus ir didžiąją paslaptį, suteikusią ordinui beribes gales. Tačiau Stephanie – ne vienintelė, vykdanti šią misiją. Raymond‘as de Roquefort‘as – fanatikas, turintis po ranka treniruotų žudikų armiją. Jam tereikia amžinatilsi Stephanie vyro dienoraščio...

Visai netikėtai, Cotton‘as Malone, patekęs į istorinio prizo medžioklės verpetą, tampa pagrindiniu veikėju, kurio dėka dvi konkuruojančios jėgos bent kiek susilygina. Tačiau, kuo daugiau jis sužino apie su Tamplierių ordinu susijusią sąmokslo teoriją, tuo darosi aiškiau, kad tai ne tik žmonių gyvybių klausimas, siekiant tikslo. Taigi, pilno intrigų ir išdavystės, persekiojimo, ligoto valdžios siekimo, šūvių ir kitų kaskadininkų triukų mirtino žaidimo pabaigoje – atradimas, galintis iki pamatų sudrebinti šiuolaikinę civilizaciją, ir tai raktas, kuris, patekus į blogas rankas, pasaulis būtų parklupdytas...

***

Steve Berry knygoje – Tamplieriai egzistuoja. Jau pradžioje nesunku padaryti išvadą, kad Raymond‘as de Roquefort‘as – šiuolaikinis tamplierius. O jo treniruoti žudikai – taip pat brolija. Fanatikas, siekiantis atstatyti kadaise Didžiosios Inkvizicijos įvykdytą skriaudą prieš ordiną. Būdamas ordino Maršalu – arba karo vadu, ir, nesustodamas net prieš ordino Magistrą, De Roquefort‘as bandys atstatyti prarastas galias. Tačiau tam reikia įrodymų. Reikia rasti prieš amžius dingusį Tamplierių palikimą ir atsakymą į didžiąją paslaptį...

***
The Poor Fellow Soldiers of Christ and the Temple of Solomon at Jerusalem – Vargšai Kristaus Kariai iš Saliamono Šventovės Jeruzalėje – trumpiau tariant – Tamplieriai. Nusiaubus Kryžiaus žygiais Šventąją žemę – apie 1118 A.D. 9 riteriai davė neturto įžadus ir pasižadėjo ginti krikščionis šventojoje žemėje. Tai buvo maža ir neturtinga organizacija, išgyvenanti iš labdaros... Tepraėjus 10-čiai metų ordinas išsiplėtė, įgaudamas karalių ir bažnyčios prielankumą. Karaliai ir princai dovanojo žemes, pinigus, ekipiruotę. Popiežius įteisino ordino gyvavimą. Dar po dešimties metų ordinas tiesiogiai atsiskaitė tik popiežiui. Įvairaus plauko žmonės plūste plūdo į ordiną. Net ir neaiškios reputacijos – tame tarpe ir nusikaltėliai, įtikėję, kad tai taip išpirks savo nuodėmes. Valdomas Magistro, Seneskalų ir Maršalų (Karo vadų – past.) ir vadovaudamasis pačių griežčiausių vidaus tvarkos ir tikėjimo taisyklių ordinas įgijo bene didžiausią karinę, finansinę ir politinę galią žinomame pasaulyje. Iš kur toks staigus kilimas? Manoma, kad didžioji Tamplierių paslaptis, kurios dėka žinomas pasaulis buvo laikomas įkaitu – broliai atrado Kristaus kapą ir jo palaikus (kaulus), tuo pačiu turėdami įrodymą, kad Kristus tiesiog... neprisikėlė. Tačiau, Prancūzijos karalius Pilypas IV, 1307 m., norėdamas pasisavinti Tamplierių turtus, užsiundė ant ordino Didžiąją Inkviziciją. Paskutinysis Magistras - Jacques de Molay, buvo nukryžiuotas, o paskui sudegintas už raganavimą 1314 m. Tačiau iki šiol neaišku, ar Tamplieriai nulindo į pogrindį, ir ar jiems pavyko išsaugoti Didžiąją Paslaptį ir turtus. Steve‘o Berry knygoje – Tamplieriai nesiafišuojanti organizacija, o kiekvieno naujojo Magistro tikslas – surasti amžių palikimą ir įminti Didžiąją Paslaptį.

***

Taip. Steve Berry herojai atranda Tamplierių lobius ir įmena didžiąją paslaptį. Apart gaudynių, šūvių, kovos menų demonstravimų, įvairių ankstyvųjų viduramžių mįslių ir dėlionių įminimo, bei kitų nuotykių, autorius retoriškai paaiškina Didžiąją Tamplierių paslaptį – ir nors konkreti vieta su nesuskaičiuojamais turtais, palaikais ir dokumentais atrasta, viena konkuruojanti pusė laikosi nuomonės, kad nerasta nieko tokio, dėl ko vertėjo prarasti gyvybių, kita mano, jog tai padės įgauti neribotą galią pasaulyje.

Knygoje daug įdomių faktų ir smulkmenų, apie kurias net nepagalvoji. Nevartosiu banalios frazės „verčia susimąstyti“ (oops! Jau ir pavartojau...). Paprasčiau – skaitant labai suintriguoja. Autoriaus genialumas surišti įvykių grandinę taip, kad negali sustoti, kol nepasieki galo. Trauki ir trauki... Galų gale,
KRISTUS - MITAS TAI, LEGENDA, AR ISTORIJA? KAS TAI BEBŪTŲ – TAI PUIKIAI TARNAVO ŽMONIJAI IKI ŠIOL. IR TOLIAU PUIKIAI TARNAUJA. Tokia būtų dar viena pagrindinė mintis, atmetus nuotykinį atspalvį...