Tėvo intriga

Esu labai nekantri skaitytoja: penkioliktame puslapyje sužinojusi apie „nusikaltimo sudėtį“ - vyras, sergantis paveldimu Klainfelterio sindromu, augina tariamai savo paauglį sūnų,– atsiverčiau penkioliktą puslapį nuo  pabaigos ir sužinojau, KAS JIS, tikrasis apvaisintojas… Taigi, jei esate detektyvų mėgėjai, taip nedarykite…

Bet tai visai nebloga „skaitymo technika“ tiems, kurie mėgsta ne lėkti paskui šviesą (intrigą?) į tunelio galą, bet stoviniuoti palei detales, mėgautis žodžių poezija. Kai žinai atsakymą, kitaip – atidžiau - seki veikėjo prisiminimus, sureikšmini veikėjų žodžius. Žinodama  atomazgą, patyriau didelę intrigą sekti, kokių ženklų „detektyvas“ nepastebėjęs savo prisiminimuose (kaip dviprasmiškai, pavyzdžiui, skamba jo tėvo pasakymas, kad jie „abu tėvai”).
       
Mane labiau nei detektyvas domina žmonių santykių raizgalynė, žodžių atoveiksmiai, konfliktų gesinimas, todėl aš, visiškai „nepraradusi intrigos“, leidausi į užgautų vyriškųjų ambicijų tėvelio-netėvelio kelionę po jo praeitį…

Man regis, kad autoriui – olandų rašytojui, keliautojui ir žurnalistui,- irgi buvo svarbiau ne sena kaip pasaulis problema, o pokalbis apie besikeičiančius jausmus, kartų santykius, toleranciją, atlaidumą mylimiems žmonėms, susitaikymą su savimi… Ne veltui romane pasakotojas dažnai cituoja Evangeliją.

Knyga- puiki žmonių santykių studija: vaikų ir tėvų, žentų ir uošvių, meilužių ir jų draugų.

Pagrindinis veikėjas, ieškodamas TO vienintelio iš potencialių buvusios draugės meilužių sąrašo, tarsi bando surūšiuoti savo atminties „duomenų bazę“, tačiau tuo įdomiau skaitytojui, kad „katalogų tvarkytojas“ dažnai yra apgirtęs ar emociškai įsiaudrinęs – „apstu tuščių vietų ir improvizacijų, kai kurie stalčiai iškritę ant grindų, įrašai skubotai sumesti kur pakliuvo.“

Romano problema įvardinta pavadinime – tėvo intriga. Bet juk ši problema galėtų vadintis ir kiek kitaip – lovos. Knygoje tikrai daug kalbama apie intymius santykius – jie įdomūs spontaniškumu ir atvirumu.
             
Apskritai atvirumas, toks natūralus ir įprastas, yra stipriausias romano pasakojimo bruožas. Mintys, kurios skaitytoją priverčia pamąstyti „globaliau”, kyla tarsi nejučia veikėjų pokalbiuose: apie meilę – kovą; apie vaikus, savo bruožais supanašėjusius su mylimais vyrais, o ne su tikraisiais jų tėvais…

Rašytojo pasakojime žavi dėmesys subtilioms smulkmenoms,  poetiškoms detalėms. Dažnai truputį komiškai gretinamas žmogus ir paukštis: „Tą vasarą šarkos atsivedė tris jauniklius. Ir Monika pasijuto nėščia“, „Pirmą kartą dulkinausi automobilyje.“ ir „Pirmą kartą Amsterdame pamačiau raudonuodegį strazdą“.
                             
Kodėl gi vertinu knygą tik trejetu? Dėl intrigos. Knyga į lietuvių kalbą išversta ne iš originalo, bet iš anglų kalbos. Įdomu, ar toks vertimas „iš antrų rankų“ yra kokybiškas. Abejonių sukėlė, ar olandas rašytojas apie intymius santykius rašo, vartodamas vieną žodį – dulkintis, ar jauno pagrindinio veikėjo kalboje tinka „išmislas” ir „porinti”. Nerekomenduočiau šios knygos skaityti mokiniams, neturintiems stiprių taisyklingos kalbos įgūdžių, nes knygoje... daug klaidų. Redaktorė nemoka atskirai rašyti vis tiek ir per daug, nemoka išplėstinių pažyminių, įterpinių ir „nei” skyrybos, nežino, kad yra tokie dauginiai skaitvardžiai... Esu tikra, kad skaitant knygas  pasąmonė už mus „išmoksta” gramatikos, todėl negalima jos klaidinti.

Turėčiau padėkoti vertėjai už puikią informaciją (nuorodas puslapio apačioje) apie tikrinius daiktavardžius - Amsterdamo gatves ir parkus, Olandijos gamtą. Bet vėlgi ar tai ne meškos paslauga skaitytojui, kuriam istorija atrodo globali – galinti ištikti bet kuriame Žemės kampelyje, kaip teigia statistika, kas dešimtam tariamam tėveliui? Tam skaitytojui, kurį įtraukia ir kita romano intriga - ką vadinti tikruoju tėvu?