Tetulė Chulija ir rašeiva

Lietuvoje, galima sakyti, nežinomas Peru prozininkas yra baigęs karo mokyklą, 1990 m. balotiravosi į šalies prezidento postą (bet pralaimėjo rinkimus) ir vis dar aiškinasi santykius su jaunystės draugu Gabrieliu Garcia Marquezu. Ypač aktyviai dalyvauja visuomeniniame gyvenime, o šį romaną parašė suerzintas melodramų ir popso viešpatavimo kasdieninėje kultūroje.

Tai spalvingas, triukšmingas pasaulis, tipiškas ratas Pietų Amerikos tetulių, dėdžių ir pusseserių, kuriems nepilnametis būsimas teisininkas bando įrodyti savo vyriškumą ir brandą. Jis dirba radijo stotyje ir įsimyli savo išsiskyrusią, daug vyresnę tetą iš Bolivijos. (Pasirodo, lotynoamerikiečiai šaiposi vieni iš kitų maždaug taip, kaip rusai iš estų). Giminė, žinoma, priešinasi, ir darbe prasideda velniava: radijo pjesių autorius, genijus ir žvaigždė pamažu kraustosi iš proto.

Visi poriniai romano skyriai parašyti grafomanišku jo stiliumi, kupini meksikiečių serialams būdingų situacijų, kunkuliuojančių aistrų, didvyrių ir tragedijų. Jiems priešinami ilgi, vaizdingi jaunuolio (trokštančio tapti rašytoju) pasakojimai apie kovą dėl asmeninės laimės. Judviejų su tetule nuotykiai atrodo gana groteskiški, veiksmas dramatiškas, emocijos kiek perdėtos, bet viskas, žinoma, baigiasi gerai: įsimylėjėliai susituokia, vaikinas tampa žymiu prozininku, o rašeiva pamažu „degraduoja“.

Tas radijo stočių vidinis gyvenimas pasirodė visai įdomus, kaip ir gyvas pavyzdys to, kuo skiriasi rašytojai ir rašeivos (paguoda lietuvių inteligentams, ne vieną dešimtmetį karštai diskutuojantiems šiuo klausimu). „Šis bandymas man patvirtino, kad romano žanras radosi ne tam, kad būtų skelbiamos kokios nors tiesos, nes, paveiktos vaizduotės, jos visuomet pavirsta melagystėmis“, – prisipažįsta Llosa. Skoningai senamadiškas romanas atrodo kartu ir labai gyvas, ir pramanytas. Bet nuo jo nelengva atsitraukti.