Tėtis ir jūra

- Štai ji, - sumurmėjo Muminuko mama. - Štai čia mes gyvensime, mums bus ir gera, ir sunku…
- Ką tu kalbi, - pasakė Muminukas.
- Štai ten mes gyvensime, - pakartojo mama. - Tai tėčio sala. Tėtis mumis rūpinsis. Mes tenai nuplauksime ir nugyvensime visą gyvenimą, ir viską pradėsime iš pat pradžių.
- Visąlaik maniau, kad tai musės kakutis, - tarė mažoji Miu.
Mama vėl nulipo nuo kėdės.
-    Kai kada tai ilgai užtrunka, - pasakė ji. - Gali pasiutiškai ilgai užtrukti, kol supranti.

„Tėtis ir jūra“ (parašyta 1965-aisiais) skiriasi nuo kitų mums taip gerai pažįstamų rašytojos Toves Jansson knygų apie mažuosius muminukus. Šį kartą trolių šeimyna palieka gimtąjį mumių slėnį ir išvyksta gyventi į tolimą salą, tad sumažėja veikėjų ratas ir susiaurėja veiksmo erdvė, atsiranda daugiau vietos filosofiniams apmąstymams ir veikėjų dvasinio pasaulio analizei.

Ši knyga yra puikus pavyzdys mažajam skaitytojui, kad žmonės nėra tobuli ir ne visados laimingi. Muminukai bendrauja visai kaip žmonės ir pasinaudojant jų magišku žavesiu, o kartu ir paprastumu, vaikui suprantama kalba atskleidžiamos bendravimo, šeimos santykių peripetijos. Tačiau tai nėra knyga vien tik vaikams. Tai -  meistriška šeimos santykių, dvasinių problemų, tarpusavio supratimo analizė. Atskleidžiamas kiekvieno veikėjo vidinis pasaulis, jo asmeninės problemos. Kiekvienas naujoje saloje stengiasi susikurti sau artimą erdvę, tik ne visiems tai lengvai pavyksta.

Tėčio paveikslu subtiliai pateikiama vidutinio amžiaus krizės analizė, jis stengiasi pasirūpinti savo šeima, būti globėjišku ir įskiepyti kitiems pasitikėjimą savo jėgomis. Naujojoje erdvėje jis stengiasi pradėti gyvenimą iš pradžių, sukurti savo šeimai harmoniją, tačiau jam niekaip nepasiseka uždegti švyturio. Na ir kas, kad pro šalį neplaukia laivai, tačiau kokia gali būti harmonija gyvenant saloje su švyturiu, kuris nedega?

Muminukas stengiasi susidraugauti su jūros arkliukais, bet jam niekaip nepavyksta, tačiau atsiranda savotiškas kontaktas ir tarpusavio supratimas su Mora - vieniša būtybe, kuri skleidžia vien tik šaltį. Naktimis Muminukas atsineša žibintą, stengdamasis suteikti jai šilumos ir šviesos, kol galų gale supranta, kad Mora laukia ne jo atnešamo žibinto, o susitikimo su pačiu Muminuku.

Ir staiga Mora uždainavo. Ji traukė savo džiugesio dainą, linguodamas pirmyn ir atgal, jos drabužis plaikstėsi, ji šlumšėjo ratu ant smėlio ir visaip rodė, kad labai džiaugiasi jį matydama. Muminukas žengtelėjo pirmyn neapsakomai priblokštas. Be jokios abejonės, Mora džiaugėsi jo sulaukusi. Jai nereikėjo signalinio žibinto. Ji džiaugėsi, kad Muminukas atėjo su ja pasimatyti.

Mamą kamuoja stiprus namų ilgesys, naujoje aplinkoje ji stengiasi atkurti savo gimtąjį slėnį sodindama gėles, užveisdama daržą. Nevalingai ant sienos ji pradeda tapyti savo gimtojo slėnio detales ir netikėtai pati atsiduria savo piešinyje.

Mažoji Miu - pati savarankiškiausia iš muminukų šeimos. Galbūt dėl savo savarankiškumo ji jaučia pagarbą keistuoliui žvejui - atsiskyrėliui, gyvenančiam mažyčiame namelyje, blaškomame jūros bangų. Ji greitai pripranta prie salos aplinkos ir savo stačiokiškumu tarsi atsveria jautriojo ir viską skaudžiai išgyvenančio Muminuko paveikslą.

Knygoje „Tėtis ir jūra“ gausu simbolių, įvairiausių užuominų ir paslėptų prasmių. Tai - pasakojimas apie kiekvieno trolių šeimynos nario vidinio „aš“ paieškas ir laipsnišką susitaikymą su savimi. Galų gale kiekvienas atranda savąjį „aš“ ir kartu pasikeičia aplinka - sala nurimsta ir tarsi susitaiko su naujaisiais jos gyventojais, švyturys vėl pradeda degti. Ši knyga skirta visiems, nesvarbu koks būtų skaitytojo amžius - kiekvienas apsilankęs magiškame ir gėrio kupiname muminukų pasaulyje atras sau kažką artimo.