Tanatonautai

Storas romanas apie labai svarbų ir rimtą dalyką. Iš dalies – detektyvas, iš dalies – mokslinė fantastika, iš dalies – utopija. Romane bandoma apžvelgti įvairių tautų ir religijų žinias apie mirtį ir įsivaizduoti, kas būtų, jei jas tinkamai panaudotų nepaprastai pažangios šiuolaikinės technologijos.

Žinoma, tai įmanoma tiktai gavus didžiulę paramą iš vyriausybės. Jos sulaukia du draugai: gydytojas anesteziologas ir eksperimentuojantis mokslininkas. Jų tikslas – su komos pagalba „nuskraidinti“ žmones į anapus, grąžinti juos sveikus ir įrodyti bailiai ir veidmainiškai visuomenei, kad mirties bijoti nereikia. Dar daugiau: kad ją galima visiškai valdyti. Įveikę milžinišką demokratinės visuomenės pasipriešinimą, jie sugeba net nubrėžti anapusinio pasaulio žemėlapį ir suskirstyti jį į teritorijas. Toliau prasideda verslas: tanatonautiniai skrydžiai tampa sportu, prekiaujama suvenyrais jų tema. Jie taip išpopuliarėja, kad prireikia įkurti Nacionalinę Gyvenimo Skatinimo agentūrą, nes piliečiai ima masiškai žudytis, tikėdamiesi geresnės egzistencijos „ten“.

Įpusėjęs romanas pavirsta kone „Žvaigždžių karais“: čia ir atakuojančios ektoplazmos (permatomas kūnas, susietas su fiziniu nematoma bambagysle ir gebantis jį palikti), ir juodoji skylė, ir mūšiai su sektantais anapus, ir kelionės į Rojų... Paskui – susitikimas su angelais, sielų vertintojais, reinkarnacijų stebėjimas, pokalbiai su mirusiais ir net karmografija. Kartu šaipomasi iš šiuolaikinės kapitalistinės visuomenės, sekamos politinės peri­petijos ir žmonijos dvasiniai pasikeitimai mirties kontrolės akivaizdoje. Nepamirštamas ir pagrindinių veikėjų asmeninis gyvenimas. Galiausiai prieinama išvada, kad „mirtis būtina gyvenime“, ir angelai nubaudžia tanatonautikos pradininkus: „Užuot viskuo mėgavęsi patyliukais, jūs ir kitiems aiškinote, kaip gyventi, ir taip sunaikinote gyvenimo variklį, smalsumą, norą išmokti, galimybę tobulėti“ (p. 514).

Keista, kad tokį sudėtingą romaną (kuriame gausu ne tik su mirtimi susijusių stereotipų) reikėjo parašyti tam, kad prieitume tokią paprastą išvadą. Tačiau, atsižvelgiant į pastarųjų keliolikos metų Vakarų pasaulio panišką mirties baimę, tampa aišku, kad kitaip atskleisti pagrindinę mintį būtų tiesiog neintelektualu ir nesolidu. „Tanatonautai“ – kartu ir savotiška fantastinės literatūros parodija, ir įdomus senovės kultūrų tyrimas, kai vaikštoma „tarp trijų pušų“ tam, kad būtų parodyta, jog pasaulis sutvarkytas harmoningai.