Tada aš išskleidžiau sparnus ir nuskridau

Džena Abot (Jenna Abbott) atsibunda ligoninėje po siaubingos autoavarijos ant Tapan Zi tilto Niujorke, kurioje žuvo jos mama, o ji pati patyrė sunkių sužalojimų. Ji vartoja narkotikus, ir, kaip pati sako, dažnai klaidžioja Žydrynėje - sąvoka, apibūdinanti narkotikų sukeltą poveikį. Būtent Žydrynėje ji ir nori pasilikti, kad galėtų pamiršti skausmingus įvykius.

Nepaisant savo norų, Dženai tenka sugrįžti į realybę ir pradėti priiminėti sprendimus dėl tolimesnio gyvenimo - pačiai, be artimiausio žmogaus - mamos - patarimų. Ji neilgai ištvertų su savo tėvu - jis paliko jas ir susikūrė naują šeimą. Be to, pats tėvas nelabai veržiasi bendrauti su savo dukra, o juolab - pabandyti ją suprasti. Taigi, Džena nusprendžia toliau gyventi su savo teta, dėde ir jų vaikais. 

Tai labai sudėtingas laikotarpis pagrindinei veikėjai. Jai tenka palikti visus savo draugus, gimtąjį namą ir visa, kas jai svarbiausia. Jai sunkiai sekasi naujoje šeimoje - ji nepaprastai įžeidi, greitai supyksta, nesugeba susirasti draugų ir prisitaikyti prie pasikeitusių aplinkybių. Atrodo, ją supranta tik vienas žmogus. Krou - vyresnis už Dženą vaikinas, lankantis tą pačią vidurinę mokyklą. Tačiau Džena nelinkusi taip greitai prie savęs prisileisti žmones, ypač vaikinus. Atstumas tarp judviejų išlieka iki pat paskutiniųjų knygos puslapių.

Vienintelė Dženos draugė yra Trina, neatsargi, nepaisanti taisyklių ir nerūpestinga. Mėgstanti išgerti, vartojanti narkotikus ir besilinksminanti visur, kur tik pavyksta. Džena susidraugauja su ja dėl keleto priežasčių. Paskutinio vakarėlio, kuriame jos abi dalyvavo, metu, keletas vyresnių vaikinų ėmė su jomis šiurkščiai elgtis. Džena išvengia smurto tik todėl, kad ją pradeda pykinti - ji apvemia vieną tų vaikinų. Visi kiti čiumpa Triną ir prievarta neša į kitą kambarį, nurengia ją ir bando išžaginti. Dženai pavyksta sulaukti pagalbos, tačiau Trina vis tiek patiria keletą rimtų sužalojimų. 

Kitą dieną Trina atsisako kalbėti su Džena, jai nepavyksta pasikalbėti ir su Trinos mama. Jos bando nuslėpti šį įvykį - vaikinams nepateikiami jokie kaltinimai dėl pasikėsinimo išžaginti. Tačiau Dženai nepavyksta išvengti tų vaikinų grasinimų. Būtent tada ir įsiterpia Krou, apgindamas Dženą. Pagaliau atsirado nors vienas žmogus, norintis suprasti šią jauną merginą.

Knyga neturi romantiškos pabaigos ir Džena su Krou taip ir netampa pora. Beskaitant kūrinį paaiškėja, kad Krou ne mažiau komplikuota asmenybė (su tokia pat komplikuota gyvenimo istorija) negu pati Džena, nors iš pradžių buvo galima pamanyti kitaip. Pasirodo, jis turi dukrą ir baigęs mokyklą, persikels gyventi į kitą miestą su vaiko motina. Tačiau jis jau yra padaręs didelę įtaką Dženai. Pastaroji atranda savyje jėgų gyventi toliau. Kartą patyrusi aistrą gyventi, šios aistros ji nebeatsikrato. Pačioje pabaigoje ji taria savo mirusiai mamai: „Atrodo, aš noriu gyventi, mama. Noriu gyventi amžinai!“

Nedidelės apimties, trumpais sakiniais parašytas tekstas pasakoja problematišką ir nelengvą Dženos gyvenimo istoriją. Visi, mėgstantys šiek tiek šiurkščią jaunimo literatūrą, šią knygą įsimylės. 

Kūrinyje pilna jaunimui būdingų problemų, pavyzdžiui, Dženos pyktis ir priklausomybė nuo narkotikų. Tačiau labiausiai mane suintrigavo Krou, ir būtų buvę smagu perskaityti šio romano įvykių versiją iš jo perspektyvos. 

Apibendrinant, galiu teigti, jog tai tinkama plačiajai auditorijai knyga. Džiaugiuosi, kad knygos autorė Džoisė Kerolė Outs (Joyce Carol Oates) pasirinko ne tokią romantišką pabaigą. Daug realistiškesnę. Rekomenduoju.