Švento Vito šokis

Penkiolikoje V. Bubnio romanų veikia daug personažų: netikėtai susidūrusių pašaliečių, kaimynų, giminaičių, seserų, brolių, pusbrolių ir taip toliau. Šioje recenzijoje sustosime prie personažų–brolių. Į šią šeimos „ląstelę“ V. Bubnio žvilgsnis esmingai pradėjo krypti romane „Tas ryto laukimas“ (2004). Ir ankstesniuose rašytojo romanuose regime vienaip ar kitaip pavaizduotus brolius, pavyzdžiui, mename sovietmečio „biznieriaus“ Vacio ir proletaro klajoklio Stepono Kreivėnų kivirčą romane „Po vasaros dangum“ (1973), dailininko Sauliaus ir jo brolių, internacionalisto Liudviko, kolūkio pirmininko Karolio, įvairialypes peripetijas romane „Pilnaties valandą“ (1980). Tačiau šių brolių santykiai tebūdavo šalutinės šakos panoraminiuose romanų siužetuose, gvildenančiuose ne pavienių individų, bet ištisų šeimų, giminių, net tautos likimą. Ir štai romane „Tas ryto laukimas“ autoriaus žvilgsnis sutelkiamas į dviejų brolių santykius, matuojamus politiniu ir ideologiniu vertybių matu: kuris iš jų yra patriotiškesnis, kuris Parlamento gynime Sausio 13-ąją yra sąmoningesnis, lojalesnis Lietuvos laisvei ir nepriklausomybei? Šiame romane dar esama ankstesniajai V. Bubnio kūrybai būdingo istorinio ir socialinio fono, kuriame išsiskiria retrospektyviai pateikti epizodai apie pokario rezistenciją, apie tragiškus Kražių bažnyčios gynimo įvykius.

Naujajame romane „Švento Vito šokis“ dviejų brolių santykiai jau nebeapgaubiami jokiu istoriniu ar epiniu fonu. Tiesa, retrospekcijos siužete daug, tačiau ji chronologiškai gana trumpa, apsiribojanti pagrindinio veikėjo, dailininko Povilo Jonikos, prisiminimais apie savo dar palyginti netolimą vaikystę, paauglystę. „Švento Vito šokio“ veiksmo laikas – neilgas, erdvė – kamerinė, todėl ir pagrindinių personažų charakteriai kuriami subuitintoje psichologinėje sferoje. Laimimas charakterių analizės psichologizmas, stiliaus ekspresyvumas, bet netenkama požiūrio į tikrovę epiškumo, pasakojimo išsišakojimo, vaizduojamos erdvės bei laiko istorinės projekcijos, teksto filosofinio lakumo.

Tokį tarsi nebūdingą šiam autoriui romano pobūdį sąlygojo jo sumanymas parašyti detektyvine intriga pagrįstą kūrinį apie „šių dienų mūsų visuomenėje išaugusias įtampas, susvetimėjimą, nesusikalbėjimą šeimose“. Kabutėse – žodžiai iš trumpos romano anotacijos. Bet tema, jei taip galima pasakyti, niekuo dėta, nes apie tokius ir panašius dalykus visuomenėje, šeimose V. Bubnys yra rašęs ir anksčiau. Kūrinio savitumą lemia požiūris į tas „amžinas“ temas, idėja, koncepcija. Šiame romane V.Bubnys iškėlė sau naują uždavinį, kokio nekeldavo kituose, – patikrinti savo herojų menininką per jo apkaltinimą tėvažudyste. Tokios sunkios nuodėmės gvildenimo šis autorius dar nebuvo ėmęsis. Žingsnis kriminalinio detektyvinio siužeto link liudija, kad ir V. Bubnys nesilaiko tradicinio prozininko amplua ir pasiduoda šiandieninės nuotykinės bei detektyvinės prozos įtakai. O gal pačios šiandieninės tikrovės, kurioje netikėčiausi kriminalai daug dažnesni negu, tarkim, F. Dostojevskio ar A. Co­nano Doyle’io laikais?

Eidamas, kaip sakoma, karštomis dabarties pėdomis, atsiliepdamas į atsiradusias Lietuvoje po Nepriklausomybės atkovojimo naujas politines, socialines realijas (žemės, pastatų grąžinimas, kolūkių fermų, technikos privatizavimas, prekyba metalu, automobiliais, verslininkų konkurencija, mafiozų reketas ir pan.) ir dėl to kilusias socialines įtampas, moralines, psichologines problemas, V. Bubnys naujajame romane bando įtikti tiems skaitytojams, kurie pirmenybę teikia kūrinio intrigai, pagrindinio veikėjo nuotykiams, lengvai atpažįstamam dabarties paveikslui. Iš tiesų šis romano klodas gyvas, įspūdingas. Daug kam patiks gyvai pavaizduota dailininko Povilo Jonikos kūrybinė virtuvė, jo bohemos scenos, santykių su pirmąja žmona Giedre peripetijos, vaizduojamo Nartų miestelio kasdienybė su savo „etatiniais“ – girtuokliu, poetu, muzikantu. Patiks ir plačiai aprašytos tėvo Tiliaus Jonikos laidotuvės, paliudijančios neskoningą kai kurių mūsų tautiečių lenktyniavimą net paskutinės žmogaus kelionės etape...

Bet visa tai, sakyčiau, tėra duoklė dabartinei detektyvinei bei pramoginei literatūrai. V. Bubnys negali ir turbūt nenori neatpažįstamai išversti senojo savo „kailio“. Ir labai gerai, kad negali ir nenori. Yra kam ir be jo rašyti apie kraupius nusikaltimus, apie pikantiškus vyrų, žmonų, meilužių nuotykius...Slysti tikrovės paviršiumi V. Bubniui neleidžia jo talentas, siekis smelktis gilyn ir į tikrovę, ir į žmogų. Todėl ir šiame romane nusveria analitinis psichologinis pradas. Dailininko Povilo Jonikos apkaltinimas tėvažudyste tėra intriguojantis pretekstas, įgalinantis netikėtu rakursu kurti šiandieninio menininko charakterį, gilintis į jo kūrybines ir dvasines problemas, patikrinti jo žmogiškąją vertę. Kuo ir kaip gyvena mūsų dienų menininkas, lyginant, pavyzdžiui, su Liudu Skirmoniu plačiai išgarsėjusiame Jono Avyžiaus romane „Chameleono spalvos“(1978)? Surastume nemažai skirtumų, bet turbūt ir nemažai panašumų, būdingų visų laikų menininkams. Povilui Jonikai – jaunam, pretenzingam menininkui – nebereikia taikstytis prie partinės valdžios, nebereikia bijoti cenzūros, bet jam tenka kūrybiniai, dvasiniai išbandymai, sunkiai įsivaizduojami Liudui Skirmoniui. Sovietmečio politiškai konformistinį meną šiandien įžūliai keičia rinkos konjunktūra, vienadienių madų ir pinigų diktatūra, kuriai V. Bubnys romane nepagaili ironiškų ir groteskiškų spalvų. Pro šią pagrindinę – kritišką vertinimo prizmę romane regimas ir pagrindinis jo personažas. Povilas Jonika, ambicingas, nenorintis plaukti pasroviui pagal visokiausių absurdiškų instaliacijų diktuojamą madą, vis dėlto paklūsta jai, kuria tas banalybes ir gauna už tai didelius pinigus. Jam pačiam tai nepatinka, varo į neviltį, iš kurios jis gelbstisi tik moderniu motociklu, kaip viesulas skrajodamas po Lietuvą, po Pabaltijį.

Įdomus ir kitas dailininko Povilo Jonikos charakterio tyrinėjimo aspektas, kurį galima pavadinti genetiniu. Povilas, jaunėlis sūnus, nuo mažens jautė priešiškumą ne tik broliui Laurynui, bet ir tėvui: ir dėl to, kad jis papjovė jo mylimą avinuką, ir dėl to, kad nemylėjo motinos, apgaudinėjo ją, ir dėl to, kad apskritai buvo šiurkštus, storžievis, egoistas. Tokio didelio šeimos narių tarpusavio priešiškumo ir antipatijos ankstesniuose V. Bubnio romanuose nerasite. Sakyti, kad tas priešiškumas ir apskritai nesantaika Jonikų šeimoje susijusi vien su turtu, su tėvo pradėta grandiozine pakelės karčemos statyba, negalima, nes neapykantos priežastys gilesnės, siekiančios genetines ir net mistines šaknis. Povilas Jonika savo priešiškumu tėvui bandė nusikratyti, net sukurdamas įspūdingą paveikslą, kaupiną raudonų, kraują imituojančių spalvų. Šitas meninio tyrinėjimo aspektas romane nėra pakankamai įtikinamas, juo galima pasikliauti tik santykiškai, rezervuotai vertinat autoriaus bandymą šeimos genealoginio medžio nesantaikos šaką vaizduoti sąlygine kalba: nekaltojo avinėlio pralieto kraujo, Abraomo ir Izaoko, kruvino peilio metaforomis, alegorijomis. Autorius apsunkino sau uždavinį dar ir tuo, kad vieno sūnaus apkaltą tėvažudyste papildė kito sūnaus išdavystės motyvu. Būtent brolis Laurynas kreipiasi į prokuratūrą dėl tėvo mirties aplinkybių, nusikaltimu įtardamas tikrą brolį, norėdamas pašalinti jį iš konkurencinės kovos, kurioje, beje, jis, aikštingasis menininkas, nelabai ir nori dalyvauti. Todėl tėvo pastangoms įtraukti jį į verslą, o vėliau brolio Lauryno bandymams jį eliminuoti pristinga psichologinės tiesos.

Įtarimas žmogžudyste, ir dar spaudoje paviešintas, pribloškia Povilą. Dvasinės krizės metu kylančiai sumaiščiai gvildenti rašytojas pasitelkia Povilo mylimos merginos Sandros paveikslą. Ji tampa lakmuso popierėliu, rodančiu, ar Povilu galima tikėti, ar ne. Sandra irgi žinios priblokšta, ilgai abejoja, net kurį laiką nusigręžia nuo jo. Kai viskas baigiasi laimingai, Povilo sieloje lieka nuosėdų dėl Sandros abejonių, ir jis nori jas išreikšti įspūdingu paveikslu „Tikėti – netikėti“.

Autoriui maga nuodugniau patyrinėti šią ribą tarp „tikėti“ ir „netikėti“. Juk vaikystėje Povilas, pasipiktinęs tėvu, atėmusiu gyvybę jo mylimam Buriukui, tikrai buvo ištaręs baisius žodžius: „Aš jį užmušiu.“ Ir štai tėvas netikėtai žūsta. Povilas įtariamas dėl jo žūties, ilgai tardomas teisme. Ar vaikiškas ketinimas (kerštas) galėjo būti įgyvendintas? Šis klausimas turbūt labiausiai ir traukia mąslaus skaitytojo dėmesį, verčia įdėmiai sekti intriguojantį romano siužetą. Gilinimasis į minties ir veiksmo, sąmonės ir pasąmonės, sapnų ir realybės ryšius sudaro vertingiausią naujojo V. Bubnio romano stilistinį klodą.

O idėjine kulminacija romane laikytinas Povilo ir klebono Kalendos susitikimas, per kurį atsiskleidžia filosofinė romano sumanymo idėja, paaiškėja simbolinė pavadinimo prasmė. Sukurti kunigo personažą, matyt, irgi paskatino šiandien besiplečiančios dvasininkų veiklos ribos, kai nebeapsiribojama vien tik bažnyčios sienomis, o ieškoma naujų maldininkų pritraukimo būdų. Tačiau dailininkas Povilas nepasiduoda klebono racionaliam išskaičiavimui sutaikyti jį su broliu ir nesusižavi jo merkantiline vargonų festivalio idėja. Vietoje jos Povilas išdėsto savąjį didžiulio šventą Vito paveikslo sumanymą, kuris subrendo jam lankantis Baragynėje, psichinių ligonių pensionate. Paveikslo idėja sugroteskinta: šventasis bizūnu plaka psichinius ligonius, varo iš jų piktąją dvasią; kitoje jo rankoje kryžius... Klebonas Kalenda nuo tokių „šventvagiškų“ dailininko minčių pašiurpsta ir pabėga. Šia kulminacine scena V. Bubnys tarsi apibendrina į moralinę degradaciją besiritančią dabartinę mūsų visuomenę. Kad toks tikrovės apibendrinimas neatrodytų atsitiktinis ir meniškai nepagrįstas, autorius paremia jį antrojo brolio Lauryno dramatišku likimu. Laurynas padaromas gobšumo, praturtėjimo aistros ir bedvasio, ciniško požiūrio į gyvenimą, į vertybes auka. Sužinojęs, kad byla dėl tėvo žūties aplinkybių pralaimėta, o brolis Povilas išteisintas, jis neberanda sau vietos, blaškosi. Paskutinėje romano scenoje regime jį paklaikusį taip ir neužbaigtoje statyti karčemoje, apsirengusį sovietinio kario miline, su „šaudančia“ lazda pasitinkantį jo ieškantį Povilą. Tokio brolio ir jo aplankyti atėjusios dukrelės, skaitančios tėveliui sukurtą eilėraštuką, vaizdas Povilą sukrečia, jis šoka ant savo „mustango“ ir lekia kuo toliau nuo šio košmaro...

Tokia atomazga įtikins ne visus romano skaitytojus. Kai kas gal pasiges labiau argumentuotos Lauryno asmenybės degradacijos, kai kas gal paties Povilo charakterio raidoje ir jo elgsenoje ras psichologinių duobių. Pavyzdžiui, kad ir jo reakcija į publikaciją „Publikos“ laikraštyje: ar taip gali reaguoti žmogus, žinantis savo nekaltumą? Manau, kad kritiškiau nusiteikę skaitytojai bus teisūs. Šių eilučių autoriui visų pirma gaila, kad V. Bubnys atsisakė recenzijos pradžioje minėto istorinio ir socialinio fono, epinio užmojo. Tačiau rašytojas kiekvienu romanu žvalgo vis naujas žanrines bei stilistines erdves. Šiame romane jis pabandė suderinti detektyvinę intrigą su gilesne mūsų tikrovės analize, su charakterių psichologizmu. Tai – ieškantis, nerimstantis žodžio meistras. Taip, ieškantys neretai sugrįžta tuščiomis, bet kai jie suranda lobį, tada juo visi naudojamės ir didžiuojamės. „Švento Vito šokis“ – dar ne lobis, bet ar be intensyvių ieškotojų jis galėtų pats mums atsiverti?