Švento Vito šokis

Šv.Vitas buvo kilmingas sicilietis, krikščionis kankinys, gyvenęs IV a. pradžioje. Sakoma, kad jis išvarė velnią iš Romos imperatoriaus Diokleciano sūnaus, tačiau neišsižadėjo tikėjimo ir buvo įmestas į liūto narvą, vėliau išvirtas aliejuje. Sakoma, kad šv.Vitą kalėjime aplankė šokantys angelai, kurie įkvėpė jį gydyti isterijas, psichozes, epilepsijas bei įvairius motorikos sutrikimus, primenančius šokio judesius.

Šv.Vito kultas labiausiai suklestėjo viduramžiais, kai Vidurio Europoje paplito keista masinė isterija – „Šv.Vito šokis“ (lot. chorea Sancti Viti, kaip ją pavadino šveicarų gydytojas Paracelsas). 1374 m. tikintieji suplūdo į Vokietijos miestą Acheną pagerbti savo globėjo Jono Krikštytojo, tačiau religinės iškilmės greit virto isteriškais šokiais. Susirinkusiųjų kūnai ėmė konvulsiškai trūkčioti, žmonės šokčiojo ir kraipėsi, lyg pakirsti krisdavo žemėn, pro burną išleisdavo putas, vėl pašokdavo, apimti haliucinacijų vapėdavo ir be perstojo epileptiškai kraipydavosi. (Sakoma, jog sustiklėjusiomis akimis šie šokėjai nieko aplink nematydavo, juos erzino tik raudona spalva, todėl jie užsipuldavo kiekvieną raudonais rūbais vilkintį praeivį.) Epidemija plito į vakarus, apėmė Kelną, Mastrichtą, Utrechtą, Liežą. Nors po pusmečio viskas nurimo, tačiau panašios masinės psichozės Europoje pasikartodavo ir vėliau (pvz., Liuksemburge XVI a. pradžioje).

Paskutinio XX a. dešimtmečio pradžioje ši liga iš Vakarų pasiekė ir Rytų Europą (taip pat Lietuvą). Per tiek šimtmečių virusas mutavo, bet ligos požymiai išliko nepakitę. 1990-aisiais lietuviai nei iš šio, nei iš to mesdavo darbus ir būriais traukdavo į gatves. Susibūrę į minią, jie šokdavo, dainuodavo ir blizgančiomis akimis skanduodavo žodžius „Lais-vė!“ arba „Gė-da!“. (Daugelis iš jų tapdavo agresyvūs, išvydę raudoną spalvą.) Epidemija greitai apėmė tolimiausius Lietuvos kaimus ir miestelius...

Kad ši psichozė neprogresuotų, valdžion atėję didžiausi ligoniai griebėsi ryžtingų priemonių. Liga pavadinta „dainuojančia revoliucija“, paskelbti du gydomąją galią turintys šūkiai, vėliau virtę įstatymais: „Laisvė – tai pinigai!“ ir „Gėda būti neturtingam!“. Negalavimas įgavo naujas formas. „Šv.Vito šokis“ virto „Dėdės Semo šokiu“ – nauja masine isterija, temdančia Lietuvos žmonių protus antrą dešimtmetį. Išduosiu viešą paslaptį: „Dėdės Semo šokio“ sindromo požymiai paprasti – robotiški judesiai, tuščias žvilgsnis ir su putomis iš gerklės besiveržiantis isteriškas švogždimas: „Mano... mano... mano... mano...“

Stop, broliai ligoniai! Metas pereiti prie knygos. Romano idėja – parodyti pirmųjų nepriklausomybės metų Lietuvos gyvenimą kaip patologiją, masinį psichinį negalavimą, „Šv.Vito šokį“ – man atrodo nuostabi. Tikra metaidėja! (Todėl parašiau ir ilgą įžangą.) Sveikintinas atrodė ir autoriaus bandymas pasitelkti pagalbon Senojo Testamento pasakojimus apie Abraomą, avinėlio aukojimą, pirmgimystės pardavimą...

Deja, spindinti idėja liko neįgyvendinta, o bibliniai motyvai romane panašūs į penktą šuns koją. „Vienas iškiliausių lietuvių prozos meistrų, daugelio literatūros premijų laureatas“ V.Bubnys rašo archajišku socrealizmo (kaprealizmo?) stiliumi, kartais peraugančiu į žurnalistinę kalbėjimo manierą. Visos metaidėjos nuskęsta smulkmeniškuose kasdienybės vaizdeliuose ir pedantiškai tapomose veikėjų portretų detalėse. Dažnai atrodo, jog skaitai ne kūrinį, parašytą 2007 m., o, tarkim, Žemaitės „Kunigo naudą velniai gaudo“. Prieš akis iškyla tipiškas nelaimingas Lietuvos kaimas (autoriaus žodžiais, „miesčiukas“), tipiška patriarchalinė šeimos galva – tėvas, tipiški tautosakiški trys skirtingų charakterių sūnūs. Viskas kaip lietuvių liaudies pasakose: tėvas žūva, sūnūs vaidijasi dėl palikimo, blogiausias ir godžiausias iš jų nubaudžiamas Dievo – išprotėja.

Užpakaliniame knygos viršelyje pateiktas autoriaus monologas: „Kodėl? Atsakymas ir pamąstymai – romane.“ V.Bubnys vėl bando ieškoti atsakymo į amžiną klausimą – kodėl lietuviai plėšia ir žudo artimą dėl grašių krūvelės ir žemės lopinėlio? Pamąstymų romane gal ir yra, bet trūksta aiškaus atsakymo. Autorius standartiškai bando kaltinti prigimtinį lietuvišką godumą... Ne, broliai ligoniai, šokantys pagal dėdės Semo dūdelę. Jei imiesi socialinių bei klinikinių visuomenės tyrimų, užrašytų kad ir romano forma, privalai nustatyti tikslią diagnozę. Į klausimą „kodėl?“ autorius, mano galva, turėjo atsakyti šitaip: „Todėl, kad Lietuvoje oficialiai įteisintas kapitalistinis gyvenimo būdas ir prekiniai žmonių tarpusavio santykiai.“ Tik toks socialiai kritinis romanas turėtų bent šiokią tokią išliekamąją vertę.

Įvertinimas: LM

Vertinimo paaiškinimai:
LM – nei literatūra, nei makulatūra.