Šv. Kazimiero koplyčia

Prisipažinsiu: apie Lietuvos globėju įvardijamą Šv. Kazimierą buvau girdėjęs nedaug. Na, gyveno, buvo labai dvasingas, mirė jaunas... Lygiai taip pat net nenutuokiau, kad Vilniaus Katedros kampas, šalia kurio dabar iškilo pamėkliški valdovų rūmai, yra būtent Šv. Kazimiero koplyčia. Todėl į rankas patekusi knyga „užvežė” iškart. Mėgstu pasikartoti istorijos pamokas, todėl pirmieji skyriai slyste slydo.

„Susirgęs plaučių džiova, net prieš tėvus turėjo spirti nepriimsiąs medikų siūlomo amoralaus, bet kaip tuomet tikėta veiksmingo gydymo būdo – intymių santykių”. Vau, šito nebuvau girdėjęs!

Užpildžius išsilavinimo spragas, autoriai siūlo pereiti prie esmės – pačios koplyčios. Reiškiu pagarbą: 80 puslapių knygelėje sutalpinti daugiau nei šimtą iliustracijų ir dar kone kiekvienos jų aprašymą – puikus sumanymas.

Tik va čia ir pradėjo strigti visas tekstas. Matyt, dviems autoriams nelengva išsitekti gana plonoje knygoje, todėl vos pradėjus aprašinėti pačios koplyčios vidų, vėl grįžtama prie istorijos – apie tai, kaip per 1655-1661 m. rusų invaziją Kazimiero palaikai buvo išgabenti iš Vilniaus.

Tiek to – mažas nesklandumas, pamaniau. Toliau – vėl paveikslų, bareljefų aprašai, „pagardinami” ne visiems suprantamais architektūros terminais (retabulai, frizai etc.).

Tik pačiam knygos vidury vėl išlenda tekstas apie Kazimiero relikvijų išgabenimą...

Kaip Pilypas iš kanapių.

Bet nieko – viską atperka puikios nuotraukos, kurių, knygai perkopus per pusiaują, vis gausėja.

Šiaip labai geras leidinys. Manau, kad kone apie kiekvieną Lietuvos bažnyčią būtų galima parašyti po tokią knygą. Tik adresatas – sunkiai nuspėjamas. Užsienio turistams ji tikrai netiks vien dėl to, kad parašyta lietuviškai. Istorikams ar architektams – per „lengva”. Lieka tik tokie prašalaičiai kaip aš...