Suvokimo durys / Dangus ir pragaras

Aldouso Huxley’o esė „Suvokimo durys. Dangus ir pragaras“ („The Doors of Perception. Heaven and Hell“), jau kelerius metus sukasi Lietuvos knygynuose it Pilypo kanapės keldama maišatį, erzelį, debatus ir tingius meskalino atodūsius.

A. Huxley’o nežabota, kritine tyrimų maniera, matyt, išgąsdino ne vieną Vest Indijos prezidentą. Būta ko pasidžiaugti ir lietuvaičiams. Į baltkalbę išversti jau penki anglų barbio literatūrdarbio veikalai – mažai kam atmenamas „Geltonasis kroumas“ (1983), grietinėlė ir jogurtai – „Kontrapunktas“ (2002), laukinis „Puikus naujas pasaulis“ (2006), visai skrajojančiomis nuotaikomis parašyta „Sala“ (2007) ir pagaliau „Suvokimo durys. Dangus ir pragaras“. Bet iš esmės tai tik lašas begalinio Tokumo vandenyne.

Pirmiausia šios cheminių poterių potyrių esė turėtų neskaityti kaktusofobai. Antrieji iš kambario teišeina antimistikai-antiskandalistai. Tretieji tegu pasitraukia Elenos de Strozzi fanklubo nariai ir šiaip geri žmonės, išsinešdami saulėgrąžų lukštus ir per anksti gimusius sūnėnus.

O tie, kas likote – klausykit, pastatę ausis. A. Huxley’s nemirė. Jis persikėlė į Echinocactus williamsii ir iš pačių intymiausių savo šaknelių siunčia jums žinią.

Išsilaisvinimas, Euforija, Patyrimas –­ visa tai ateina atsipalaidavus smegenų vožtuvui, kitaip tariant, atsipūtus, kontempliuojant, atliekant iki neregėto preciziškumo nušlifuotus jogos pratimus ar 1953 m. gegužės 5 d. vakarą stiklinėje vandens ištirpdžius 0,4 g meskalino.

Kas įkalbėjo silpnaregį anglų intelektualą įkalti pejoto kaktuso alkaloidų: Williamas Blake’as, psichodelika, moterys? Veikiau – susiliejimo su Didžiąja Sąmone geidulys.

Tie, kas klauso „Pink Floyd“ ar „The Doors“, tikriausiai nenustebs, skaitydami apie pulsuojančią vazą ar neonine saule plieskiančius stogus, primenančius Naujosios Jeruzalės fragmentus. Vis dėlto svarbesnė „Suvokimo durų“ logika, fiziologinėmis individo ypatybėmis grįsta polemika, o ne haliucinacijų (kaip teigia autorius –­ tikrųjų daiktų savybių atskleidimo) ir narkotinių medžiagų protegavimas. Neretam tikinčiajam akys ant ausų užšoktų, perskaičius tikrąją maldų kaifo priežastį. Pilna ir kitokių nemarių diskursų; šizofrenikas – tai nesuvaldomais Didžiosios Sąmonės srautais užpjudytas žmogelis, Budhos Dharmos Kūno suvešėjimo gyvatvorės sodo pakraštyje priežastys slypi auksavilniame liūte.

Dar vienas pusrimtis patarimas tiems, kurie ryšis šturmuoti iš pirmo žvilgsnio neriebų skanėstą – nepasisarmatint TŽŽ. Jei nesi J. Joyse’as, gana keblu bus šifruoti tarptautinių žodžių ir posakių guru – A. Huxley’o kalbą: Kaip galėtų maksimalios ektomorfijos ir cerebrotonijos žmogus įsivaizduoti save maksimalios endomorfijos ir viscerotonijos žmogaus kailyje, ar, išskyrus itin siauras sritis, patirti panašius jausmus kaip kitas, maksimalios mezomorfijos ir somatotonijos žmogus?

„Suvokimo durų“ ir „Dangaus ir pragaro“ skyriai lakoniškai ir labiau teoriškai nei praktiškai atskirti vienas nuo kito. Meskalino poveikis nėra toks ilgalaikis, kad A. Huxley’s būtų galėjęs jo sukeltus potyrius fiksuoti iki begalybės, nors, prisiminęs „Salą“, vargu bau suabejosi anglų filosofo galimybėmis. Todėl du publicistiniai tekstai (antrasis jau ne empirinis, bet irgi veža), suplakti į vieną kokteilį lyg iš gerbiamo sielos vedlio, žiniuonio ir mokslininko tekėte tekėtų pamokymai, kaip reikia teisingai užsirišti, nusišnirpšti, išsišikti ar eiti..., jei su juo nesutinki. 

Pasigesti čia galima (skambės kiek neįprastai mano literatūriniam asketizmui) humaniškumo. Jei autorius, sakykim, ir atvėrė slaptosios palėpės duris ar bent miglotai pamojo jų pusėn, tai didesnės žmogiškesnės pantomimikos čia nerasi. Atrodo, jau tais 1953-iaisiais Aldousas levitavo virš įprastos Sąmonės ribų, galbūt ant Didžiosios Vokietijos Pasėlių. Jau tada A. Huxley’s ruošėsi susitikti su actekų dievais. Ir, atrodo, dabar jie puotauja.