Sudie, žirgai

Eidama į knygyną, ieškojau bet kokios knygos lengvam paskaitinėjimui bei, jei įmanoma, kuo plonesnės. Tad, užsukusi į knygų pasaulį, priėjau prie lietuvių rašytojų stalelio ir į akis krito nedidelė knygelė, išleista 2005 metais Kėdainiuose. Tai buvo Vytauto Ilonio romanas „Sudie, žirgai“. Šis romanas pasirodė „neromaniškas”: tikėjausi storos knygos, o čia vos 98 puslapių knygutė. Nors ją ir nutariau skaityti, maniau, jog nieko gero nereikia tikėtis, nes, mano supratimu, romanas geras, jei tenka pavargti benešiojant tokią knygą rankose, tačiau klydau. Ir šį kartą pasitvirtino posakis: „Ne kiekybė, o kokybė“. V. Ilonio romano istorija įtraukė į veiksmų sūkurį jau nuo pirmojo skyriaus, kad net negalėjau nuo jos atsiplėšti.

Šio autoriaus knyga „Sudie, žirgai” – antrasis jo kūrinys. Pirmoji ir debiutinė knyga, išleista 2003 metais, „Mokytojo duona“. Rašytojas didžiąją savo gyvenimo dalį praleido dirbdamas vadovu profesinėje mokykloje. Tad šioje knygoje rašė apie šmaikščius ir liūdnus mokyklos gyvenimo niuansus. Tačiau ,,Sudie, žirgai“ yra visai kitokio pobūdžio. Nors pagrindinis veikėjas turi sąsajų su pedagogo karjera, bet čia nerasime tiek juokingų akimirkų kaip pirmojoje, nes ši knyga apie vyrą, kurio gyvenimą, norėdamos to ar ne, atitinkama linkme kreipė penkios lemtingos jo gyvenimo moterys: žmona, dukra, motina, meilužė, sugyventinė, kiekviena jų ką nors pakoreguodama, pridėdama ar atimdama...

V. Ilonio romanas, tarsi sluoksniuotas pyragas, kurį vienija pirmasis ir paskutinysis skyrius - „Namo I“ ir „Namo II“. Šiuose skyriuose susipažįstame su pagrindinio herojaus dabartimi, todėl skaitant pirmuosius puslapius sunku susivokti, kodėl kylantys veikėjo jausmai yra būtent tokie, nes dar nežinome jo istorijos. Tačiau, jau skaitant kitą skyrių, viskas po truputį aiškėja. Pirmajame skyriuje matomas išsikraustyti žadantis žmogus, kuris yra neramus, nes grįžta į Lietuvą po daugelio metų. Jau nuo pat šios vietos pasakojimas pradeda intriguoti, nes smalsumas veste veda tolyn ir prašosi patenkinamas. Visi kiti penki skyriai, tai tie tariamieji sluoksniai, nes kiekvienas jų turi vis skirtingą istoriją, bet juos sieja prisiminimų motyvas. Rašytojas chronologiškai pasakoja kiekvieną gyvenimo etapą, kurį keitė švelniosios lyties atstovės. Todėl visi skyriai pavadinti pagal jų užimamą vietą veikėjo gyvenime: „Žmona“, „Duktė“, „Motina“, „Meilužė“, „Sugyventinė“.     
                                      .                                   
Paskutiniojoje dalyje „Namo II“ vėl sugrįžtama į dabartį, kurioje baigiama pradėta kelionė. Tad jau vien tik iš šio pristatymo lengvai pavyksta nuspėti V. Ilonio keliamą problemą – kaip vyro gyvenimą keičia moterys, jų įtaka, ir kaip visa tai tampa postūmiu į alkoholizmą, visišką degradaciją. Tai taip pat knyga ne tik apie sunkius likimo išbandymus, bet ir apie sielos ramybės paiešką, smukimą į visišką prarają ir kilimą, gimimą iš naujo.

Pagrindinis kūrinio veikėjas – Donatas. Jis jaunas kūno kultūros mokytojas, krepšinio treneris, kuriam  tenka šios veiklos atsisakyti ir likimo pirštas priverčia treniruoti žirgus. Nors tam ir labai priešinasi, tačiau šioje veikloje vėliau randa paguodą ir laimę.

Romanas žavi tuo, jog atspindi šiuolaikinę visuomenės padėtį ir interesus, t.y. laimės ieškojimą užsienyje. Tai parodo jau pirmasis skyrius -  Donatas yra Norvegijoje. Po kelerių metų jis rengiasi namo, tačiau sugenda automobilis, veikėjas lieka tamsiame, šaltame kelyje. Žiema. Vien tik prisiminimai ir vaizdų nuotrupos iš praeities jį šildo. Šis šaltumo ir žvarbumo motyvas keliauja per visą kūrinį : šalta ne tik aplink, bet ir širdyje. Tai tarsi įžanga į pagrindinį pasakojimą, kuris prasideda prisiminimais belaukiant pakeleivingų automobilių.

Pagrindinė istorijos ašis – moterys. Jos atneša ne tik  džiaugsmą, bet ir begalinį skausmą. Perskaitę kūrinį, galėtume teigti, kad ir koks silpnas atrodo Donatas, bet tai stipri asmenybė, nes ne visi vyrai galėtų pakelti tiek stiprių ir skaudžių nusivylimų. Šiame pasakojime galime įžvelgti tam tikrą vyrų psichologijos šabloniškumą – gyvenimo koncepciją. Iš pradžių susikurti šeimą (tai apibūdina pirmi du skyriai „Žmona“ ir „Duktė“), vienturčio sūnaus dalia – motinos įtaka, turėti meilužę, o tam pagrindui sugriuvus, susirasti sugyventinę.

Šis kūrinys pritraukia dėmesį, nes vaizduojami neseni laikai (istorijos laikas pristatomas „Žalgirio“ pergalės nuotaikomis) bei žmogaus amžina  lemtis – nesibaigianti  gyvenimo klajonė (aliuzija į šį motyvą jau „Žmonos“ skyriuje: „Donatas krovėsi daiktus“)  ir savęs paieškos. Dar vienas akibrokštas, kuris intriguoja – „susiskaldžiusi“ asmenybė, kurios gyvenimą lydi vien priešpriešos ir nesutapimai. Ir šiame šių dienų kontekste V.Ilonis piešia nuostabią, vienas kitą mylinčią porą – Donatą ir Živilę. Ši judviejų istorija taip užliūliavo, jog pradėjau manyti, kad bus įprastas banalybėmis perpintas pasakojimas, tačiau autorius nustebino, į pasakojimą įvesdamas pikantiškų detalių ir parodydamas, jog gyvenimas anaiptol nėra toks idiliškas.  Staiga įvyksta perversmas, kuris apverčia visą herojaus gyvenimą. Viską sugriauna vienas skambutis, kuriame pagrindinio veikėjo žmona išvadinama paleistuve. Atsiranda pirmi sumišusios asmenybės simptomai: „Donato mintyse siautė chaosas. Viskas kuo jis gyveno, ką mylėjo, kuo džiaugėsi, vieną akimirką griuvo, išnyko lyg sapnas rytą prabudus, besityčiojantis balsas sudraskė, sujaukė jo gyvenimo idilę“. Tačiau tai tik pirmoji jo gyvenimo neviltis. Apie užuominą į degradaciją kalba šios eilutės: „Moteris vyrams nuodėmes atleidžia ir pamiršta, o vyrai – atleidžia, bet ... nepamiršta.“ Pasakotojas kuria žmogų, kuris dėl šeimos gerovės atsisako mėgstamo dalyko, tačiau gelbėdamas vieną pusę, kitą – save – pradeda stumti žemyn: „Ėmė grįžti su kvapeliu.“ Po šio skyriaus visiškai įsitikinau, jog tai dar ne pabaiga.

Kiti du skyriai mane šokiruoja ir pritrenkia kraupiomis scenomis, skaudžia tiesa – iš pelenų į pelenus. Jautiesi lyg būtum pagauta įvykių sūkurio: jie lenkia vienas kitą, nepalikdami vietos poilsiui. Juose vaizduojamas savotiškas štilis, kurio neaplenkia jokia audra. Gimsta dukrelė Saulė, bet: „Saulė niekad neišvys saulės šviesos“. Taip akcentuojama žiauri gyvenimo ironija, kuri mėgsta žaisti žmonių jausmais. Įvykiai lenkia vienas kitą, nepalieka vietos poilsiui. Kartais beskaitant eilutes pritrūksta net oro, gniaužia kvapą. Įtampa tik auga ir stiprėja, neleidžia atsipūsti. Smūgis, kurį patyrė tėvai, buvo ne paskutinis – jų dukra visiška invalidė, kuriai per sunkus šis pasaulis – ji miršta. Vyras vis stumiamas į degtinės liūną. Atrodo jau būtų gana, tačiau nelaimę seka nelaimė.  Nespėjama atsigauti nuo patirto šoko, o jau pranešama motinos mirtis. Taip autorius nesiskubina dėti atomazgos taško, parodo mūsų visuomenę be jokio šydo. Visiems nusispjauti į nelaimę, jei tavęs ji neliečia: Donatas savo plikomis rankomis renka sudegusios motinos kaulelius. Tai atspindi žmonių humaniškumo stoką. Po šio įvykio V. Ilonis rodo sutrikusią žmogaus psichiką – herojų, negalinti blaiviai pažvelgti ir priimti teikiamų išbandymų. Jis paprasčiausiai atsakymo į iškilusią dilemą ieško butelyje bei kitos glėbyje.

Vienintelis dalykas, kuris man nepatinka šioje knygoje, jog panaudotas meilužės motyvas nesukelia beveik jokių pagrindinio herojaus vidinių konfliktų ar išgyvenimų. Ji tik trumpam pristabdo Donato degradaciją ir įtakoja šeimos iširimą, kuris tėra paviršutiniškas ir jau nulemtas jo paties kaltės, nes tarpusavio jausmai jau seniai atvėsę. Atrodo, jog V. Ilonis nesugalvojo, kaip patogiau prieiti prie sugyventinės temos, todėl sugalvojęs pašalinės moters vaidmenį, jai paskiria situacijos lemėjos statusą, kuri pašalina iš herojaus gyvenimo šeimą ir pati pradingsta.

Po tokio nuobodaus skyriaus, autorius į siužetą įtraukia antrąją aistrą ir meilę, kuri vėl sugrąžina pasakojimą į vėžias. Atrodo viskas galėtų baigtis laimingai, tačiau įsivyrauja nesibaigiančio skausmo motyvas. V. Ilonis vaizduoja žmogų, kuris yra lyg prakeiktas nelaimių pranašas. Jis nebeturi, ko prarasti, tad praranda jam artimiausias žmogus, o vėliau likimas sudėlioja taip gyvenimo kortas, kad nebetenka ir jo. Galiausiai lieka  vienas. Nėra nieko, kas galėtų veikėjui padėti. Kas brangiausia – prarasta. Belieka glaustis kitoje šalyje, nes Lietuvoje vietos nebėra..

Visos šios moterys – tai užburtas ratas. Jos gelbsti ir smukdo vyrą. Tai jo mūzos ir prakeiksmas. Šis sūkurys įsuka Donatą į penkerių metų klajonę, savęs ieškojimą. Tai visas romano laikas. Erdvė dažnai kaitaliojama: namai, darbas, užsienis. Ji plati, tačiau pasakotojas taip susitapatina su herojumi ir parodo, jog jo vidinė erdvė apsiriboja vienu kambarėliu, persmelktu alkoholio, liūdesio, skausmo. Čia tvanku, trūksta oro, norisi pabėgti. Skaitydama, atrodo, jutau viską, ką patyrė Donatas – man buvo ir liūdna, ir kartkartėmis linksma bei braukdama pirštu paskutiniąsias eilutes braukiau ir ašaras.

Šio romano erdvę taip pat vadinčiau ir absurdiška, nes veikėjas jaučiasi gerai svetimoje erdvėje (pas meilužę, gyvendamas su sugyventine), bet ne namuose (čia jį lydi tik skausmas ir išdavystė). Tad savos ir svetimos erdvės santykis labai prieštaringas. Visa tai tiksliai pavyksta perteikti, jog pasakotojas susitapatina ne tik su herojumi, bet įsmunka į mūsų sielos kerteles. Paliečiama kiekviename glūdinti jautri styga. V. Ilonis žinojo, kas neramina ir kankina daugelį, tad sugebėjo nors ir užmaskuotai, bet labai taktiškai prie to prieiti, todėl ir mes tampame „Donatais“, beieškančiais tikrojo savo kelio.

Skaitytojui prie teksto padeda priartėti ir leksika. Ji labai įvairi: nuo inteligentiškos iki buitinės ir šnekamosios kalbos. Pasakotojas nesidrovi pavartoti keiksmažodžių, barbarizmų, kurie ne menkina, o turtina tekstą, suteikdami jam laisvumo, teksto įtikinamumo, jausmų neslėpimo, čionykštės kalbos atspalvį („Klausyk, durneli“; „Kas netingi, tas ją dulkina“; „pridurkas“; „eik tu nach...“; „chebra“; ir kt.).

Nors, kaip ir minėjau, kūrinys atrodo lyg sluoksniuotas pyragas, tačiau, be chronologiškai pateiktų faktų, jį vienija žiemos ir šalčio motyvas. Visos nelaimės ištikusios pagrindinį veikėją įvyksta žiemą, kai už lango kaukia vėjas,  šalta ir žvarbu. Kūrinį tarsi valdo metų laikai: vasarą, pavasarį – šilta, gera ir džiugu ne tik už lango bet ir veikėjų gyvenime, o žiemą persekioja skausmas ir liūdesys. V. llonio romanas „Sudie, žirgai“ turi šiokių tokių sąsajų su R.Granausko kūriniu „Šiaurės vėjas“. Donatas bijo pragaištingos žiemos, o Domarkas - nelaimes nešančio šiaurės vėjo. Šiuose kūriniuose abu herojai susiduria su juos žlugdančiais objektais – Donatas šalia moterų, o Domarkas – sveikas žmogus – šalia bepročio. R.Granauskas kaip ir V. Ilonis užduoda klausimą: kas aš esu? ką aš išvis darau šiame gyvenime ir ko čia atėjau? Tai pasakojimai „kaip gyvenimas nei iš šio, nei iš to užgriūna vieną žmogų visa savo jėga ir visa savo baisybe“, o paskui staiga užmiršta.

Negaliu nepaminėti Ingos Naujokienės viršelio, kuriame atsispindi Donato gyvenimo schema – taurė su moterimi ir žirgu, kuri jau perpildyta ašarų. Iš jos kyla ir dviprasmiškas pavadinimo aiškinimas. Žirgai asocijuojasi su meile, džiaugsmu, vieta, kur su jais bendravo, kalnais, kuriose atgavo savo gyvenimo pusiausvyrą, ir dvasiškai, ir fiziškai atsistojo ant kojų, išgydė sielos žaizdas bei kita kontrastinga puse – skausmu, neviltimi, moterimis. Tad tardamas sudie žirgams, jis taria atsisveikinimą skausmui, moterims, bei savo išgelbėtojams iš degradacijos liūno.     
     
Taigi ši nelaiminga vyro istorija pritrenkia savo tikroviškumu ir neišgalvotomis situacijomis. Tai mūsų dabartis ir tokių donatų ir donačių yra  daug. Šiuo metu jaunimas bėga ir ieško geresnio gyvenimo bei laimės užsienyje, emigrantų skaičius kiekvienais metais vis didėja. Poros tuokiasi ir skiriasi vis dažniau ir labiau save skaudindamos. Toks ir V. Ilonio romanas „Sudie, žirgai“ su savo veikėjais. Tai tarsi žmonijos istorija, jos atspindėjimas viename žmoguje. Ji sumišusi, ieškanti ir laukianti... Manau šios knygos ateities apibūdinimui tiktų vieno kritiko, recenzavusio J.Ivanauskaitės knygą „Miegančių drugelių tvirtovė“ žodžiai: „Ši knyga pasmerkta populiarumui“.