Su smurtu susidūrus. Krikščioniškieji savigynos principai

Smurtas ir elgesys smurto akivaizdoje yra vienas skaudžiausių išbandymų žmogaus gyvenime, nesvarbu krikščionis jis ar ne. Juo labiau, kad šiuolaikinėje visuomenėje, žiniasklaidoje, net mokykloje ir šeimoje kasdienio smurto atvejų vis daugėja. Autorius bando atsakyti, kodėl taip yra, į smurtą žvelgdamas per krikrščioniškąją pasaulėžiūrą (konkrečiai – Kalno pamokslą) ir netikėtai derindamas ją su Rytų kovos menų patirtimi, kuri autoriui atsivėrė aikido treniruotėse.

Nedidelės apimties, neįmantriu stiliumi parašyta labai svari knyga, atsakanti į vieną aktualiausių šiandienos klausimų – kaip mes, krikščionys, turime reaguoti į smurtą? Kaip nutinka, kad patys tampame ne smurto tirpdytojais, bet jo šaltiniu?

Pasak knygos autoriaus, šiandien didžiulę žalą daro krikščionybei klaidingai priskiriamas įsitikinimas, jog tikintis žmogus turi būti pasyvus smurto atžvilgiu ir susitaikyti su aukos vaidmeniu. Vokiečių vienuolio įsitikinimu, autentiškas atsakas į smurtą – jo sustabdymas ir perkeitimas. Tačiau tam pirmiausia turime suprasti smurto fenomeną ir tai, kad vienintelis priešnuodis jam - pagarba asmens orumui. „Ne pats smurto aktas yra pagrindinis blogis, ar, kitaip tariant, nuodėmės šaknys, bet tą blogį įgalinanti ir skatinanti pagarbos trūkumo atmosfera. Visuose visuomenės sluoksniuose žodžiai „pagarba“, „vertė“ yra tapę iš vartosenos išėjusiomis sąvokomis, neturinčiomis sąlyčio su realybe. Mes raginami kiek galėdami ryžtingiau ir negarbingiau kovoti, ieškodami naudos, o <...> kito žmogaus teisės ir garbė čia jau nebevaidina jokio vaidmens.“ Sunku įsivaizduoti aktualesnę knygą įvairaus pobūdžio smurto proveržių kankinamoje šiandienos Lietuvoje.

Dvasininkas sielovadininkas, pedagogas, teologijos mokslų daktaras, aikido meistras Jonathanas Düringas OSB gimė 1960 metais. 1983 metais įstojo į benediktinų vienuolyną, o 1997-aisais apgynė teologijos daktaro disertaciją krikščioniškos laikysenos smurto atžvilgiu tema. J. Duringas vadovauja rekolekcijoms, dvasinėms konferencijoms, skaito pranešimus mokslinėse konferencijose, rašo knygas, kuriose Bažnyčios ir visuomenės problemas nagrinėja remdamasis ne tik teologijos, bet ir psichologijos, sociologijos mokslų įžvalgomis, taip pat remiasi ir savo, kaip aikido meistro, patirtimi. „Su smurtu susidūrus: krikščioniškos savigynos principai“ – žymiausia jo knyga, itin palankiai sutikta Vokietijoje, viliamės, jog atkreips ir Lietuvos skaitytojų dėmesį.

Galima sakyti ir taip: vokiečių vienuolio ir teologo knyga – įtaigus pal. Jurgio Matulaičio principo „Nugalėkime blogį gerumu“ išskleidimas. Krikščioniška savigyna smurto akivaizdoje, pasak autoriaus, turi daug bendro su rytietiškais kovos menais, o Kalno pamokslas – tai neprarandanti svarbos gyvenimo programa visų laikų žmonėms.

Siūlome trumpą ištrauką iš knygos: „Kas nori išdrįsti atrasti save, turi atsisakyti noro sau patikti.“ Šis posakis daugelį metų kabėjo mano vienuolyno celėje. Diena iš dienos jis primindavo man, kad savęs atradimo kelias nebūtinai lydimas malonių jausmų. Šiuo keliu galima eiti tik būnant nuoširdžiam su savimi. Tačiau atsisakymas sau patikti dar nereiškia, kad turiu savęs nemėgti.

Priešingai. Atsisakymas vertinti ir teisti man teikia tvirtą pagrindą priartėti prie tiesos apie save, nebijant, kad, pasipiktinęs savo įtartinais motyvais, abejotinomis fantazijomis, netyrais jausmais bei paslėptais troškimais, nuo jos nusigręšiu. Jei su nuoširdžiu tiesumu neišsižadu šios tiesos apie save, matau, ko pats iš savęs galiu tikėtis ir kam esu pasiruošęs. O tai man dažniausiai visiškai nebepatinka. Be to, man kas kartą vis mažiau norisi iškelti į dienos šviesą ir panašias kitų žmonių savybes.