Striptizas

Tai jau trečioji 1976 m. parašyto romano laida, tačiau ir dabar jį galima apibūdinti tokiais pat žodžiais, kuriuos vartojo kritikai vos jam pasirodžius: „Modernistinis. Siurrealistinis. Abstraktus. Avangardistinis. Eksperimentinis. Egzistencialistinis. Faustiškas. Mįslingas.“ Tie, kas laiko save tikrais literatūros specialistais ar patyrusiais mėgėjais, gaus progą susipažinti su labai keistu tekstu ir pabandyti savarankiškai jį „iššifruoti“. Man rodos, norint suprasti šį kūrinį, reikėtų „įjungti“ tam tikro pobūdžio mąstymą, kuris psichologijoje ir filosofijoje vadinamas mitiniu arba mitologiniu. Nes šioje knygoje, kurios visi skyriai identiškai sukonstruoti ir yra daug pakartojimų, nėra nieko, ką galima būtų suprasti pažodžiui. Nėra griežtai apibrėžto veikėjo: pasakotojas, pakilęs iš kapo dėl stipraus troškimo gyventi, pakeliui pas pranašą sutinka kelis žmones, su kuriais tarsi apsikeičia kūnais. Nėra ryškios siužetinės linijos: visa, kas vyksta – neūžaugos gelbėjimas, plaukų kirpimas, sulčių gėrimas bare, visa galinčio paaiškinti pranašo paieškos, – paremta archetipais, pasakų įtvirtintais stebuklų modeliais, kolektyvinės pasąmonės reiškiniais. Kaip naujame J. Paulėkaitės ir D. Gavenonio spektaklyje „Uždaras vakaras“, kurio siužetas „pasiskolintas“ iš lietuvių liaudies pasakos apie žmoną-deivę ir kur žmogus tampa dieviškų jėgų manipuliavimo objektu, taip šis bevardis jaunuolis, tarsi transo būsenos apimtas, išgyvena įvykius, turinčius gilią simbolinę prasmę. Kvėpavimas į stiklainį reiškia sielos atidavimą aukštesnėms jėgoms, sapnas – perėjimas iš šiapus į anapus, plaukų kirpimas – atgimimas naujam gyvenimui, apsivalant nuo sukauptos patirties naštos ir atsiveriant kitokiam ritmui. Be abejo, svarbų vaidmenį pasakojime vaidina spalvos: žmogus palaipsniui „pereina“ beveik visą vaivorykštės spektrą, į kurį įtraukiama ir nuogo kūno spalva. Todėl romanas ir vadinasi „Striptizas“: tai ne šokis, kuriuo siekiama suvilioti (nors ir vilionių, ir intymumo čia rasime nemažai), bet pats apsinuoginimo veiksmas. Nuogumas simbolizuoja visišką žmogaus bejėgiškumą, atsivėrimą, atsikračius bet kokių tapatybės požymių: įsitikinimų, tikėjimo, nuomonių, svajonių, troškimų, gyvenimiškos patirties skausmo ir džiaugsmų... Kas tada lieka iš žmogaus? Tai paslaptis. Jai atspėti reikia pasakų logikos ir nemažai kitokių žinių.