Stotelė vidukelėj

Icchoko Mero, žydų kilmės rašytojo, 1934 m. gimusio Kelmėje, Žemaitijos miestelyje, nuo 1972 m. gyvenančio Izraelyje, rašančio savo kūrinius lietuviškai, proza ne vienam skaitytojui, kritikui, rašytojui (ne tik Lietuvoje: Mero kūriniai išversti į daugelį pasaulio kalbų) yra artima ir būtina „dvigubų šaknų“ – žydiškų ir lietuviškų – intymiu išpažinimu, atvėrimu pasaulinės literatūros erdvei. Tik gal nepakankamai lietuvių literatūros tyrinėtojų apmąstyti žydų tautos, gyvenusios ir kūrusios taip arti mūsų ir su mumis iki Antrojo pasaulinio karo, ir lietuvių tautos bendro paveldo ženklai lietuvių literatūroje.

Šiuos ženklus I. Mero romanuose ir apsakymuose galbūt paslepia rašytojo meistriškumas, originaliai motyvuotas formaliosios struktūros lygmuo, kurio įtaigą yra pripažinęs George’as Steineris, pavadindamas rašytoją „vienu didžiausių mažojo romano meistrų“. Ir Algirdas Landsbergis tvirtina, kad subtilusis stilistas Antanas Vaičiulaitis anksti pastebėjo Mero prozos kokybę.

„Dvigubų šaknų“ ženklus, ir ne tik juos, galima matyti 2004 m. Lietuvoje išleistoje apsakymų rinktinėje „Stotelė vidukelėj“. Jos pagrindą sudaro 1995 m. Čikagoje išėjęs rinkinys „Apverstas pasaulis“, papildytas naujomis novelėmis: „Be viršūnės“, „Stotelė vidukelėj“, „Juoda musikė gelsva nugarėle“, „Po liepomis“ bei improvizacija „Ir atleisk mums mūsų kaltes“ pagal P. Cvirkos romaną „Meisteris ir sūnūs“. Teigiamai skaitytoją nuteikia knygos epilogas, kuriame išreikštas pasitikėjimas ir giriančiu, ir peikiančiu skaitytoju, kritiku, bičiuliu. Jis, pasak Mero, yra reikalingas. Tai atliepia Martino Heideggerio mintį, kad kūrinio sukurtumo dalis esmiškai yra ir kuriantys, ir išsaugantys.

Novelėse, kaip ir romanuose „Lygiosios trunka akimirką“, „Ant ko laikosi pasaulis“, „Striptizas“, netradicinė kompozicija, paini laiko ir erdvės struktūra, neapibrėžta pasakojimo perspektyva, žaidimas tradiciniu tikroviškumu išplečia tekstų suvokimo galimybes, reikšmių poetikos lauką. Išryškina vidinio siužeto (nebūtinai impresionistinio) intensyvumą, filosofinę poetiką. Pagilina Mero prozą daugiareikšmėmis, ne visada koherentiškomis, dinamiškomis nuorodomis į imanentinį turinį, savito pasaulio lydinį.

Knygos antraštė sutampa su vienos rinkinio novelės pavadinimu – „Stotelė vidukelėj“ – ir duoda skaitymo raktą. Novelėje ir bus ieškoma visam rinkiniui bendros reikšmės. Apsakyme pateikiama vienas kitam neištikimų Ievos ir Adomo istorija. Neįprastame pasakojime susipina dvi istorijos: horizontalioji – sutuoktiniai neištikimi vienas kitam, vertikalioji – jie nesusitarę važiuoja vienas pas kitą ir susitikę susitaiko vidukelės stotelėje. Paradoksali įvykių jungtis siužete, nes keičiantis erdvei nesikeičia laikas: tuo pat metu Ieva ir Adomas yra neištikimi ir tuo pat metu išpažįsta vienas kitam meilę. Abu įvykiai tikroviško laiko požiūriu yra atsiskyrę, tačiau priklauso tai pačiai laiko plotmei, vyksta vienu metu – naktį iš trečiadienio į ketvirtadienį.

Vertikaliąją – netikėto, nesuplanuoto susitikimo – istoriją galima sieti su Dievo planu, apvaizda, kuri, pasak Ericho Auerbacho, vienintelė gali planuoti istoriją ir vienintelė duoda jos raktą. Vertikalusis ryšys, atskirtas nuo pačių veikėjų sąmonės, suvokimo, nulemia, kad Adomas ir Ieva „atsitiktinai“ ir lyg pirmą kartą susitinka „ryškiai apšviestoje benzino stotelėje“. Dievo, kaip nesiliaujančio rūpintis kūrinija, Dievo, kaip visa ko Alfos ir Omegos, akivaizdumas matomas novelės kompozicinėje struktūroje: novelė pradedama ir baigiama Dievo Kūrėjo žodžiais. Tai aliuzija į Penkiaknygės (Toros) Pradžios knygą: „TA DIENA BUVO TREČIADIENIS, kai Dievas, kurdamas pasaulį, du kartu pamatė, kad gera“.

Žvilgtelėkim į Torą. Trečią dieną Dievas kuria šviesulius dangaus skliaute dienai nuo nakties, šviesai nuo tamsos atskirti. Paraleli būtų Icchoko Mero novelės kontekste tamsos (išdavystės, geismo, nuodėmės) ir šviesos (susitikimo, meilės, vilties) skirtis. Vertikalioji istorija kalba ne tik apie galimą, bet ir apie jau esantį, nes Dievo suplanuotą, sustojimą – stotelę – nuodėmės tamsoje. Mero apsakyme tai „ryškiai apšviestos benzino stotelės“ įvaizdis, įprastas šiuolaikiniam žmogui. Pasinaudodamas įvaizdžiu, paradoksalia įvykių jungtimi, rašytojas talentingai atveria Dievo gailestingumo gelmę, pranokstančią žmogų. Tai paliudija ir subtili ironija apsakymo pabaigoje: „(...) iš ryto (ketvirtadienį – S.V.) Dievas pamanė, kad jau atėjo laikas pasaulio pabaigai, bet paskui persigalvojo (kursyvas – S.V.)“. Ši novelė sietina su krikščioniškąja tikrovės samprata. O jai pradžią juk davė žydų tauta.

Pasitikėjimo Dievo gailestingumu tema originaliai suskamba improvizacijoje pagal Petro Cvirkos romaną „Meisteris ir sūnūs“. „Ir atleisk mums mūsų kaltes“ – improvizacijos antraštė, žodžiai iš krikščionių „Tėve mūsų“ maldos. Kreipiniu „atleisk“ nurodomas adresatas, kreipiamasi į Visagalį Tėvą, galintį atleisti. Drąsus menininko pasirinkimas kalbėti savo ir kito kūriniu apie atleidimo ir gailestingumo viltį, kuri, pasak George’o Steinerio, yra sunkiausiai dekonstruojamas žodis. Prisiminus Cvirkos biografiją ir laikmetį, kuriame įteisintas melas pražudė ne vieną rašytoją, stebina žydų kilmės rašytojo, gyvenančio Izraelyje, mylinti atmintis, dėmesys Lietuvai, lietuvių literatūrai. Išties ištraukti iš užmaršties ir perrašyti Cvirkos romaną galima tik atleidžiant ir prašant atleidimo. Graži, netikėta improvizacijoje kupros metafora. Icchoko Mero Krizas savo kuprelėje, odiniame maišiuke, slepia elementorių ir kelis laikraščius. Kupra išauga ir ant paties Meisterio nugaros. Kupra nesunaikinama – po Krizo mirties kuprelėmis nešini eina vieškeliu kupriai, bildant didelio pono karietai. Kupra – lietuviško žodžio slėptuvė, žodžio, draudžiamo, ignoruojamo, žodžio, kurį nešiojo knygnešiai ir rašytojai. Kita vertus, ta pati kupra, priaugusi prie Krizo kūno, skatino jį rašyti giesmes į aukštą jovarą įkeltoje būdelėje.

Talpus rašytojo žodis prakalbina dažną literatūroje kelio įvaizdį. Jis kartojamas beveik kiekvienoje novelėje, ir jam suteikiamos vis naujos reikšmės. „Kiekvienas žmogus turi savo kelią“, – taip kalba apie save pianino derintojas novelėje „Sonata“, primindamas žmogaus širdies paslaptį, nepasiekiamą žvilgsniu iš šalies, nuvertintą ar paskandintą viešumo cunamyje, galbūt kaip ir paties derintojo upėje paskandintas lagaminas su jo sukurtomis simfonijomis. Novelėje „Aukštasis septintas aukštas“ Chaimo Pokoto nuolat minamas kelias į Gėlių ir Pranašo Jonos gatvių kampą, kur turėtų stovėti jo namas, pažadėtas valdininkų. „Dieve, kodėl nėra, jei turėtų būti?“ – klausia Chaimas. Chaimo kelias – amžinasis žydo kelias į namus. Susapnuotas kelias, kurio neįmanoma prisiminti, novelėje „Pusė valandos nepažįstamuos namuos“. Kelias, kuris nebetenka savo paskirties, nes niekur neveda, kai žmogus nebežino, kur jam pasukti – kairėn ar dešinėn, novelėje „Prie kiosko, pajūryje“. Jakovo, susikalbančio su Dievu be rašto ir popieriaus, kelias į Jeruzalę novelėje „Kaip išaugo alyvmedis“. Tai kelias, vedantis iš mirties į gyvenimą. Ar sužadėtinių tuščias, tykus nakties kelias į Tveriją „Aukštajame septintame aukšte“. Novelėje „Oazė“ per regėjimą atsiveriantis prisikėlusio iš mirties tėvo draugo kelias iš kapinių. Senutės Saros, auginančios medį ir mėgstančios pamąstyti, kelias nuo vandens čiaupo iki kambario lango novelėje „Senė su žaliuoju kibiriuku“.

Na ir „Paskutinėje vakarienėje“ kelias, kurio negalima užmiršti nei žydui, nei lietuviui, kelias į žydšaudžių išraustą Kelmės žvyrduobę ir kelias atgal, sustojus vidukelėje, giedantis mirtį vos aštuonerių metų vaikui, kelias, maldaujantis neužmiršti gailestingumo ir žydų gyvenimo gelmės. Kelias, užauginęs rašytoją antrosios motinos, beraštės šešių vaikų motinos, lietuvės, namuose. Kelias, išmokęs karo metais krikštytą žydą suprasti kadiš maldos žodžių prasmę ir nesigėdyti savo žydiškumo.

Žvilgsnis į šį KELIĄ niekad nėra tuščias, nes kyla aukštyn. Kartu su kylančiais į dangų mėlynais dulkių debesimis (improvizacija „Ir atleisk mums mūsų kaltes“) ir su pušų viršūnėmis (novelė „Be viršūnės“). Prasminga stotelė, vedanti Dievo gailestingumo link, Icchoko Mero apsakymuose.