Stipri kaip mirtis

Guy de Maupassant‘as (1850–1893) – prancūzų literatūros klasikas, novelistas ir romanistas, ištikimas realistinio meno tradicijoms, viena ryškiausių figūrų XIX a. prancūzų literatūroje. Jo aktyvios kūrybos kelias neilgas, bet kūrybinis palikimas gausus: 18 novelių rinkinių, 6 romanai, poezijos rinkinys, 3 kelionių apybraižų knygos ir kt.

Romano „Stipri kaip mirtis“ pagrindinis veikėjas – pagyvenęs dailininkas Bertenas, nekilmingas, bet sugebėjęs pritapti prie diduomenės, pagarsėjęs saloniniais aukštų damų portretais. Jis fatališkai pamilsta jaunutę aristokratę Anetę, buvusios ilgametės savo meilužės dukrą. Bet Anetė jau turi sužadėtinį – jauną aristokratą. Prie baisių pavydo kančių prisideda ir viešas pasenusio dailininko meno suniekinimas. Gili dvasinė krizė veda į tragišką baigtį.

Ir jis pajuto tokį proto laisvumą ir įžvalgumą, kad visa jo meninė kūryba pasirodė jam banali, jis ėmė galvoti apie naują gyvenimo vaizdavimo būdą, teisingesnį ir originalesnį. Ir staiga kilo noras imtis darbo; jis pasisuko, parėjo namo ir užsidarė ateljė.

Bet vos tik atsidūrė vienas prieš pradėtą drobę, kaitra, ką tik deginusi kraują, ūmai atvėso. Jis pasijuto nuvargęs, atsi­sėdo ant sofos ir leidosi svajoti.

Palaimingas abejingumas, viešpatavęs jo gyvenime, pa­tenkinto žmogaus nerūpestingumas, atsirandąs tada, kai vi­si troškimai numaldyti, palengva traukėsi iš jo širdies, tar­tum jis būtų kažką praradęs. Namai atrodė negyvenami, didelė ateljė – tuščia. Jis apsidairė, ir jam pasivaideno, lyg pro šalį būtų praslinkęs šešėlis moters, su kuria jam buvo malonu. Seniai jau buvo pamiršęs nekantrybę, su kuria įsi­mylėjėlis laukia vėl ateinant mylimosios, ir šit ūmai pajuto, kaip jinai toli, ir su jaunuolišku įkarščiu panoro ją matyti šalia savęs.

Kupina graudulio širdim galvojo, kaip juodu mylėjosi, ir matė šiame erdviame kambaryje, kur ji taip dažnai būdavo, daugybę daiktų, primenančių ją, jos žodžius, judesius, pa­bučiavimus. Minėjo kai kurias dienas, kai kurias valandas, kai kurias akimirkas; ir jauste jautė visu kūnu kadaise patir­tas jos glamones.

Jis pakilo, nebenustygdamas vietoje, ir ėmė vaikščioti, ir vėl susimąstė apie tai, kad nors šitas meilės ryšys ir užpildė visą jo būtį, vis dėlto jis labai vienišas, visada vienišas. Kai po ilgų darbo valandų apsidairo aplinkui, apkvaitęs nelyginant žmogus, ką tik pabudęs ir vėl grįžtąs į gyvenimą, jis nemato ir nejaučia nieko daugiau kaip sienas – vien jas tegali paliesti, vien joms prakalbėti. Kadangi namuose nėra moters, o su ta, kurią myli, tegali matytis slapčia kaip vagis, laisvas valandas jis turi leisti visokiose viešose vietose, kur randa, kur gali nusipirkti kokių nors priemonių laikui nustumti. Lanko dažnai klubą, lanko cirką ir hipodromą, lanko tam tikrom dienom operą, lankosi po truputį visur; kad tik nereikėtų likti namie. O tie namai tikriausiai būtų jam mieli, jei gyventų su ja.

Kitados būdavo dienų, kai jo meilė įsisiautėdavo, ir tada jis žiauriai kentėdavo, kad negali pasiimti jos, pasilaikyti sau: paskui įkarštis ėmė vėsti, jis aprimo, apsiprato su savo lais­ve, su tuo, kad jos čia nėra; bet dabar visa tai jam vėl atrodė nepakeliama, lyg būtų iš naujo įsimylėjęs.

Ir šita sugrįžusi meilė užvaldė jį staigiai, kone be priežas­ties – dėl to, kad buvo gražus oras, o gal dėl to, kad šiandien išgirdo atjaunėjusį tos moters balsą. Kiek mažai reikia, kad sugrustų vyro širdis, jei tas vyras jau sensta ir jei atsimini­mai darosi nepakeliami!