Stiklinė pieno

„Sunku rasti jauną merginą, kuri galėtų atsisakyti linksmų draugų, mielų niekučių ir netrokštų gyventi gražiai ir laimingai.“ knygoje „Mažosios moterys“ rašė Louisa May Alcott dar 1868 metais. Tačiau kaip tiksliai šis sakinys tinka ir šiuolaikinėms merginoms! Net ir praėjus daugiau nei amžiui šiuo klausimu niekas nepasikeitė. Kita vertus – ar gali pasikeisti ar išnykti noras gyventi gražiau, prabangiau, patogiau?

Ne išimtis ir Herbjørg Wassmo knygos herojė Dortė. Mergaitei penkiolika metų, ji gyvena Lietuvos kaime. Svajoja apie geresnį gyvenimą ir kepėjo sūnų Nikolajų. Tėtis miręs. Mama sunkiai dirba, Dortė ir jos vyresnė sesuo Vera intensyviai ieško darbo. Ne tam, kad nusipirktų gražesnį drabužį ar pagerintų savo vargingą buitį. Pinigėliai reikalingi susimokėti nuomą – nes su kiekvienu vėlavimu didėja ir rizika būti išmestoms į gatvę.

Tad Dortė priima pasiūlymą padirbėti užsienyje. Naivi mergaitė tiki, kad dirbs kavinėj, o uždirbtus pinigus siųs mamai. Ji nieko neįtaria nei tada, kai su dviem menkai pažįstamais ( ar, veikiau – visai nepažįstamais) tipais važiuoja per Lietuvą automobiliu, nei kai sužino, kad ją kvietusi mergina į užsienį nevažiuos, nei kai naktį praleidžia viena užrakintame bute kažkur Vilniuje. Net po žiaurios orgijos, visa sudaužyta ir gausiai kraujuojanti ji vis tik tikisi, kad „kai pasveiks ir pramoks kalbą“, galės dirbti kavinėje. Deja...

Herbjørg Wassmo sugeba sukurti labai tikroviškus, gyvybingus personažus. Turbūt žymiausia jos Dina iš „Dinos knygos“ (ir kitų Dinos trilogijos dalių). Dina – demoniška, stipri moteris, nepaisanti nieko, besielgianti taip, kaip jai reikia, ir taip, kaip ji nori, išnaudojanti vyrus ir nepripažįstanti autoritetų nei taisyklių. Dortė ne tokia – naivi jaunutė mergaitė iš Lietuvos kaimo, neturinti galimybės pasipriešinti ir pakeisti savo padėties. Tačiau Dortė, kaip ir Dina, yra stipri. Kitaip. Savaip. Nors ir užgesusiomis akimis, tačiau vis aktyviai besikabinanti į gyvenimą.

Dortė mėgsta pieną. Paklausta, ko norėtų, dažniausiai atsako: „stiklinės pieno“. Toks ir knygos pavadinimas. Tokia ir Dortė. Vaikiška (ne tik dėl pieno – į kelionę ji pasiima pliušinį drambliuką). Nekalta („juk tai tik kūnas“). Paprasta.

Kita gana svarbi detalė – vardas Ana. Ana – Dortės dėdės žmona, Ana Karenina – Levo Tolstojaus knygos herojė; šiuo vardu Dortė prisistatinėdavo nepažįstamiesiems. Dortė į lagaminą įsimetė knygą „Ana Karenina“ (rusų kalba), kaip ir Ana Karenina, bandė nusižudyti. Ne taip, kaip Ana Karenina ir netaip sėkmingai.

Knygoje daug smurto, prievartos, skausmo ir pažeminimo. Susitaikymo. Nesipriešinimo. Beviltiškumo. Skaitant tai, ką patiria Dortė, nori nenori apninka mintys – kuo ji tapo, kas ji yra dabar? Žaisliukas žiaurių, negailestingų ir gašlių vyrų rankose? Mėsos gabalas, kurį galima vartyti ir minkyti kaip tik nori? Lėlytė, kurią gali nusipirkti kada tik užsigeidęs? Ar tik graži statula, kuriai tas pats, kuri nejaučia nei skausmo, nei patyčių, nei pažeminimo?

Knygoje apstu šlykščių, neįsivaizduojamai žiaurių vyrų tipažų (ypač atgrasus – knygos pabaigoje pasirodantis Bjarnė). Tai leidžia su palengvėjimu atsidusti: kaip gerai, kad gyvenime su tokiais netenka susidurti! Tačiau tai ir priminimas, kad kartais gyvenimas gali būti ir dar žiauresnis nei knygoje nupasakota Dortės istorija. Kita vertus, tai nėra knyga, kuria būtų siekiama įrodyti, kad „visi vyrai – kiaulės“. Anaiptol. Turbūt labiausiai čia tiktų Dortės tėčio frazė: „Ir vyrai turi būti žmonės“.

Taip, kai Dortei sunku, ji kalbasi su tėčiu. Mintyse. Sulaukia jo patarimų, palaikymo, padrąsinimo. Kad ir kaip blogai būtų. Kartais Dortė pati save smerkia labiau nei reikėtų. Pokalbiai su tėčiu, prisiminimai iš vaikystės yra tai, kas padeda išgyventi. Ir tai, kas rodo, jog, nepaisant visko, ji tebėra žmogus. Nors kai kurių kitų akimis – tik prekė.

H. Wassmo dažnai tituluojama Norvegijos literatūros karaliene. Ir, nors knygos pabaigoje rašytoja dėkoja ir nemažai lietuvių, padėjusių jai rašant šią knygą, vis tik galima prie šio to prikibti.

H. Wassmo Lietuvoje gyvena rusai, baltarusiai, žydai. Žodžiu – kas tik nori, bet ne lietuviai. Tiesa, Dortės tėvas kalbėjo lietuviškai, šios kalbos mokė ir savo dukras, tačiau jis buvo žydas. Dėl to keistai atrodo tai, kad, nors Dortės mama – rusė, bet tėčio pageidavimu būdavo švenčiamos lietuviškos Kalėdos. Nors žydai paprastai Kalėdų nešvenčia. Kita vertus, akivaizdu, kad rašytojai tiesiog knietėjo parašyti tai, jog Lietuvoje II pasaulinio karo metais buvo išžudyta apie 200 000 žydų tautybės asmenų. Nepamirštant paminėti, kad lietuviai kolaboravo su naciais. Tačiau visiškai pamirštant paminėti, kad daugybė lietuvių, rizikuodami savo ir savo šeimų gyvybėmis slėpė žydus ir kitaip jiems padėjo.

Dar yra keletas smulkesnių klaidelių (labai jau keistai ilgaamžis Dortės dėdė Jozefas, juolab, kad jam teko išgyventi koncentracijos stovyklos pragarą) ar tiesiog neatitikimų dėl nežinojimo (lyginimo lenta – tikrai ne kiekvienuose Lietuvos namuose, juolab, varginguose, randamas daiktas; Dortės visiškas neišmanymas apie mobiliuosius telefonus arba nustebimas, kad kavą galimą malti ir elektrine kavamale (e-hei XXI a. Lietuva – jums gi ne koks laukinių kraštas!). Šypseną sukelia tai, kad Dortė dėdei seną laikraštį, rašantį apie prezidento apkaltą – tiesiog kyšo norėjimas pasirodyti. Kita vertus – net ir senas laikraštis kada nors taps per senas – jau dabar nuo proceso pradžios praėjo kone visas dešimtmetis. Aišku, tai nekeičia knygos esmės, bet jei jau kalbama apie tam tikrus faktus, norisi tikslumo.

Tai stipri ir, kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, jautri knyga. Knyga, kuri galbūt nors maža dalimi prisideda prie to, kad išnyktų prekyba žmonėmis ir smurtas prieš moteris. O jei ir ne – kad bent šiek tiek apsaugotų jaunas merginas nuo jų pačių naivumo.