Stepių vilkas

„Vienatvė - tai nepriklausomybė, aš jos norėjau ir įsigijau per ilgus metus. Ji buvo šalta, o taip, bet ji buvo ir tyli, nepaprastai tyli ir didelė tarsi šalta nebyli erdvė, kurioje sukasi žvaigždės.“

Tai Hario Halerio, „Stepių vilko“, būsenos apibūdinimas, kurios jis troško, bet ir tam tikrais gyvenimo momentais nekentė. Kodėl pradedu šia nuostabia mintimi? Ogi todėl, kad tai kažkas tokio, kas įstrigo giliai širdyje, lyg tai būtų ir dalelė manęs. Na, bet mes čia ne apie mane, o apie „literatūros Dievo“, H. Hesės romaną. Šis kūrinys yra rašytojo antrojo kūrybos etapo pabaiga, parašytas 1927 metais. Po šio kūrinio prasideda trečiasis, brandžiausias etapas ir jo geriausi kūriniai.

Romanas „Stepių  vilkas“, kaip ir daugelis kitų jo kūrinių, atskleidžia dalį rašytojo asmenybės bruožų. Jo kūrybos gerbėjai turėtų žinoti, kad Hermanas buvo tylus, uždaras, dažnai susimastęs, labiau mėgstantis knygas, o ne žmonių draugiją, jautė susvetimėjusią visuomenę ir ją kritikavo, taip pat jautė savo nevisavertiškumą ir savęs neigimą. Daugelį šių bruožų galima priskirti ir pagrindiniam knygos veikėjui Hariui. Jis įsivaizdavo, kad yra sudarytas iš dviejų priešingų būtybių: žmogaus ir vilko. Jis visada „savo strėles pirmiausia laidė į save patį, neapkentė savęs paties, neigė save“. Jeigu būtumėte užėję į jo kambarį, pamatytumėte didžiulę netvarką, besimėtančias cigarų nuorūkas, vyno butelius, knygomis apkrautus baldus. Jo kambarys kiekvienam pasirodytų nejaukus, tačiau tai buvo jo vienatvės pasaulis. Tai „Stepių vilko“ bruožas, o jam priešingas – miesčioniškos tvarkos troškimas. Tai rodo šio vyro asmenybės dvilypumą. Haris Haleris buvo žmogus, kuris niekino visą tuometinę kultūrą, technologijas, jautėsi lyg ne savo epochos žmogumi. Jis dievino V.A. Mocartą, J.V. Getę ir kitus genialius menininkus. Jis buvo vienas iš tų, kurių likimas — ypač stipriai patirti visą žmogaus gyvenimo abejotinumą kaip asmeninę kančią ir pragarą. Galima sakyti, kad jis gyveno savižudžio gyvenimą. Jis manė, kad lengviausias būdas pabėgti nuo kančių yra paimti savo skustuvą ir persipjauti gerklę, ši mintis jį visada ramino, nes jis žinojo, kad yra kažkokia išeitis iš šio nemielo jam pasaulio. Tačiau jis ir bijojo mirties, tai vėlgi jo susidvejinusi asmenybė.

Kokia gi šio romano esmė? Parodyti tai, kad žmogus yra silpna būtybė, visą gyvenimą negalinti būti viena, ieškanti artumo ir paramos. Haris, tada kai „stepių vilkas“ pasislėpdavo, trokšdavo draugijos, bent menko kitų žmonių dėmesio ir pagarbos, bet kai tai gaudavo, vilkas viską sugadindavo. Jo gyvenime didelį vaidmenį suvaidino trys asmenys: muzikantas Pablas ir dvi gražios merginos, Hermina ir Marija. Šie žmonės buvo jo sielos vadovai, jie stengėsi išvaryti vilką iš Hario vidaus ir išmokyti gyventi.

Kūrinio pradžioje Haris Haleris buvo savižudis, išganymą regėjo tik mirtyje, ne gyvenime; buvo pasiruošęs nusižeminti ir išsižadėti savęs, sunaikinti save. O po visų išbandymų, ką gi jis pasirinko? „Kada nors aš geriau žaisiu šį figūrų žaidimą, kada nors išmoksiu juoktis. Pablas laukė manęs. Mocartas laukė manęs.“ Skaitę šį romaną, turbūt susidarėte savo kūrinio pabaigos interpretaciją, o neskaičiusiems galiu pasakyti, kad jeigu nesate H. Hessės kūrybos gerbėjai, ar jums neaktuali egzistencialistinė literatūra, tai gali būti sunku suprasti kai kurias kūrinio mintis ir jo pabaigą.