Stepfordo moterys

Knyga apie miestelį, kuris nėra-toks-koks-atrodo (dažnas motyvas amerikiečių siaubo romanuose). Čia jis – ideali terpė bukoms vyriškoms fantazijoms įgyvendinti ir pražūtinga vieta moterims. Bent jau toms, kurių interesai neapsiriboja namų ruoša. Pratarmėje vertėjas net teigia Stepfordą esant baisesnį už visų žmogiškųjų siaubų buveinę – Tvin Pyksą. Sakyčiau, kiek per drąsus teiginys.

Džoana – naujakurė Stepforde. Nepaisant švaraus oro, tylos ir puikaus nuosavo namo su sklypu, miestelis jai kelia prieštaringus jausmus. Pati būdama aktyvi kovotoja už moterų teises, ji niekaip negali suprasti, kodėl savivaldos reikalų spręsti kas vakarą renkasi tik vyrai. Žmonos, likusios namie, blizgina grindis, gremžia puodus, gamina maistą, skalbia, lygina ir vėl skalbia... Tai ir viskas, kuo užsiima Stepfordo moterys. Tiesa, dar viena smulkmenėlė: visos jos - gražuolės, kad nors griūk negyvas.

Maždaug taip prasideda Džoanos pažintis su miesteliu. Toliau, aišku, viskas tik dar gražiau. Bene vienintelė normali moteris, Bobė (irgi naujakurė), geria vandenį tik iš butelių ir intensyviai ieško namo kitame mieste, nes mano, kad geriau trumpalaikė betvarkė vaikų gyvenime, nei „amžiams suzombėjusi motina“. O baimintis yra ko – kai Bobė pasirodo smarkiai išgražėjusi ir ima Džoanai girti vieną valiklį po kito, šiai tenka pripažinti - geriausia draugė prisijungė prie zombių namų šeimininkių kompanijos. Atspėkit, kieno dabar eilė.

Užtat Stepfordo vyrai - kaip Dievo ausy. Jie laimingi, šiltai aprengti, skaniai pamaitinti ir turi kur realizuoti seksualines fantazijas nebijodami, kad apie keistus jų polinkius sužinos kaimynai.

Kai pasirodė šis Iros Levino romanas, Ameriką drebino didžioji feminizmo banga. Paradoksalu – tada niekas knyga rimtai nesusidomėjo. Ir tik po trijų dešimtmečių visi susivokė – tai feministinis kūrinys. Kritikai lyg susitarę suskato liaupsinti autoriaus įžvalgą, o Holivudas - sukti kino filmą. Viena vertus, per trisdešimt metų moterys išsikovojo pagarbą ir vietą visuomenėje, todėl skaitant nejusti to efekto, kurį galbūt autorius norėjo išgauti. Užtat šiandien visu grožiu skleidžiasi kitas reiškinys - žmogaus mašinėjimas apskritai, nykstantys skirtumai tarp jo ir paties sukurtų mechanizmų. Štai kodėl neteigsiu, kad „Stepfordo moterų“ aktualumas jau galutinai išvėsęs.

Perskaičius iki galo (visas procesas užtruko ne daugiau kaip dvi valandas), sukilo kuo neigiamiausi jausmai ištižusiems Stepfordo vyriškiams ir jų begalinio naivumo kvailutėms žmonelėms. Bet štai Džoanai ėmus mąstyti, „ar atsirastų žmogus, kuris apkaltintų Tedą dėl to, kad išnaudoja kažkokią kvaišą, kuri prašosi išnaudojama“, atsakymas ateina žaibiškai. „Atsirastų. Ji apkaltintų Tedą. Dievaži“.

Romanas puikiai tiks lengvam atostogų skaitymui, kai nesinori apkrauti smegenų sudėtingais išvedžiojimais, superintelektualiais veikėjų pokalbiais ir sudėtingu siužetu (jau nekalbant apie kelias siužetines linijas). 

Paskutinis komentaras - leidyklai. Niekad nemėgau ir nevertinau knygų (grynai poligrafine prasme, neturint omeny turinio), kurių minkštus viršelius puošia pagal tą knygą sukurto filmo plakatas. Tai kažkaip savaime nuvertina patį romaną, paverčia lyg ir antriniu produktu. Štai „Stepfordo moterų“ Džoaną vaizduotė visą laiką piešė Nikolės Kidman veidu. Noriu laisvės vaizduotei ir nepriklausomo gyvavimo teisių knygoms.