Stabmeldžio memuarai

Prisipažinsiu – nesu aš knygų skaitytojas. Kai būna laisvo laiko, mieliau hibernuojuosi į audiovizualines keliones. Mano literatūrinė kantrybė visai neužgrūdinta – kitaip tariant, jei knyga neužkabina nuo pirmųjų puslapių tai maža tikimybė, kad ją tęsiu. Tačiau „Stabmeldžio memuarai“ davė „pliauską“ – net ne pirmi puslapiai, o pirmi sakiniai tiesiog stvėrė už atlapų ir trūktelėjo, atplėšė ir panardino į minčių ir vaizdinių srautą.

Dainius Žičkus aka Stabmeldys yra žemiškai paprasta tačiau tuo pačiu metu ir nežemiškai ypatinga asmenybė – tarsi liftu nusileidęs iki tamsiausios gelmės, ten jis be skafandro ir jokių apsaugų tūnojo metų metus ir tyrė kas vyksta, ant savo paties kailio ir sąmonės. Mažai trūko, kad ten ir pasiliktų, nes, kaip Jungas sako „nusileidęs į pragarus pats tampi pragaru“, o tada juokeliai baigiasi, ateina demonai skalpą lupt. Bet jis sugebėjo grįžti iš ten. Ir savo kelionę (arba, kaip jis pats šmaikščiai vadina, „ekspediciją“) aprašė ir mums atidavė knygos formatu.

Neįmanoma nepasiduoti Daniaus nuoširdumui ir paprastumui pasakojant absoliučiai neįtikėtinus potyrius. Čia nėra jokio pasikėlimo ar pats-sau-fainumo, myžčiojimo ar pasipuikavimo. Tik atviras ir gyvas pasakojimas apie gyvenimiškus nuotykius. Kurie kartais būna nuotaikingi ir linksmi kaip 0,7 su chebra, o kartais siaubingi ir šiurkštus, kaip švitrinis popierius per žaizdas. Na ir įžvalgos... patikrintos laiko, susivokimo, karmos ir likimo. Nespoilinsiu daugiau nieko.

Šitą knygą privalo perskaityti kiekvienas, kuris save bent kiek identifikuoja su metalo kultūra – ras daug pažįstamo, atras daug neatrasto, neapgalvoto. Gaus pi*di, bet tuo pačiu ir palaiminimą. Pirmosios Lietuvos juodojo metalo užuomazgos knygoje taip vaizdžiai ir jausmingai nupasakojamos, kad lėkė pagaugai per kuprą beskaitant. Gurkštelėjau saują įkvėpimo iš tų gūdžių ir didingų laikų. At least, net sušmėžavo inputas kada nors ir man aprašyti savo nuotykius, nes atrodo nuodemė jei tiek neįtikėtinų išgyvenimų nugultų į ožmaršties oblivioną...
O knyga labai rekomenduojama ir tiems kurie mano, kad metalistai yra degradavę pijokėliai, kurie lengvabūdiškai mėgsta pagerti aliuko, pakratyt galvas ir parėkaut per koncertus. Palaukit, ne taip viskas sėklu kaip jums norėtųsi manyt.

Mane asmeniškai šita knyga ne kartą privertė permąstyti, kas yra tikra, o kas ne. Kas yra svarbu ir gilu, o kas paviršutiniška, kasdieniška. Kas aš esu ir kas nesu. Kas liks amžiams, o kas išgaruos.

Sapnų knyga man buvo viena iš įdomiausių, baugiai paslaptinga, vietomis net košmariška, klaustrofobiška. Su nuostaba atpažinau keletą onirinių defragmentacijų, nes kai kurie bekūniai potyriai buvo užfiksuoti ir mano anapusiniuose potyriuose. Keista buvo skaityti atsiliepimus, jog pirma, gyvenimiška knygos dalis labai aiški ir įtraukianti, o sapnų dalis labai miglota, sunkiai skaitosi. Čia tas pats, kas bandyti susišnekėti lietuvių kalba su Amazonės čiabuviais ir piktintis kad sunku kažką suprasti. Sapnai kalba archetipais, neįmanoma jų matuoti buitiniais parametrais, reikia tiesiog priimti jų nežemišką antiracionalumą. Tame ir yra visas žavesys – tie potyriai nėra iš šio pasaulio/gyvenimo.

Na ir galų gale apie dievą, Kūrėją. Ši tema didelis tabu tarp metalistų, o ir tikintieji dažnai linkę postringaut vėjus, nelabai suvokdami, kas yra kas (,o dažnai nusirisdami ir dar žemiau nei tie pijokėliai metalistai). Ir čia Stabmeldys nepabūgo ap(si)nuoginti, turbūt toks turi būti tas beveik neįmanomas ir nesuvokiamas egzistencinis paradoksas. Paliksiu ne Stabmeldžio kokią citatą, nes jas ir taip (at)rasit knygoje, o vat šitą iš Sorrentino serialo „The young pope“, kuri puikiai atspindi knygos aurą:

„Out there, everyone must learn that it takes sacrifice and suffering to find God. It's too easy to come to terms with God as the sun is setting. They have to find Him in the cold and the dark of night. The way I did.“

Aš autoriui turiu klausimų, o jūs?