Srauto ir užuovėjų dvasios

„Kesė nė nepajuto, kaip sielos Bendražygis įsiskverbė į jos kūną... Tačiau gerai suvokė, kokios supuvusios yra Užuovėjos religinės viršūnės. Žinojo, jog Srautas, supantis užuovėją, nėra tik beformė tuštuma, kurios gelmėse užgimsta kraupūs mutantai bei bejausmiai burtininkai...

...Srautas – tai užuovėjos egzistavimo kaina – tremtis ir susitikimas su Septynetu, kuris saugo pragaro vartus.“

J. L. Chalkeris yra vienas iš tų mokslinės fantastikos autorių, kurie „kepa“ neblogas knygas, t.y. rašo daug, tačiau perskaitęs vieną romaną gali įsivaizduoti, ko laukti kitame. Tačiau, skirtingai nuo daugelio kitų sėkmės apkvaišintų, jis žino kada užbaigti seriją romanų ir dažniausiai nepiktnaudžiauja tęsiniais kaip H. Harisonas ar S. Greenas. Didesnė J. L. Chalkerio aistra – superherojai, t.y. veikėjai, savo galimybėmis išsiskiriantys iš paprastų žmonių (daugumos) minios, ir labiau varžomi psichologinių aspektų, o ne savo paties galimybių.

Superherojai sutinkami ir „Sielos bendražygio“ romanų serijoje, kurią sudaro 5 romanai (lietuvių kalba išleistos pirmos dvi dalys, galbūt bus išleista ir trečioji). Pagrindinė pirmo romano veikėja – mergina, vardu Kesė, apsėsta Sielos Bendražygio – dvasios / kompiuterinės programos, kurios tikslai neatskleidžiami šioje dalyje. Mergina pasirenkama neatsitiktinai – ji turi išskirtinių galimybių valdyti Srautą – medžiagą, supančią Užuovėjas. Ji, kaip ir kiti magai, išmoksta Sraute sukurti iliuzijas ir daiktus, keisti save ir kitus žmones, bei suorganizuoja sukilimą prieš egzistuojančią visuomenę bei vergiją.

Krinta į akis, kad didelė dalis veiksmo yra parašyta vien tam, kad būtų pavaizduotos beveik neįveikiamos problemos, kurias „stebuklingai“ nušluoja išrinktoji Kesė. Yra magas, kurio neįveikia trys kiti? Tuoj, ateis Kesė ir jį įveiks, nes supyko. Jei išsigelbėjimas visiškai neįtikimas – Sielos bendražygis ištemps ir iš tokios situacijos. Laimėjimas nepasiekiamas veikėjos intelektu - viską lemia Kesės galia ir emocijos, kurios atsiskleidžia per 15-20 paskutinių romano puslapių ir sutrikdo visus, įskaitant ir labai galingą priešininką:

„- Kas čia, po velnių? – nustėręs paklausė balsu. Dar nė sykio gyvenime jis nebuvo susidūręs su tokia galia, su tokia tiesmukiška valios jėga. Tai kažkas visiškai nauja, siaubinga, nesuvokiama netgi jam. Tikrai ne Devyneto, ne Septyneto ir ne susivienijusių Srauto valdovų darbas...“ ir t.t.

Romaną gelbsti autoriaus sugebėjimas kurti įtampą bei gana įdomus pasaulio modelis, visko neatskleidimas vienoje iš ciklo knygų, kuriose suteikiamas žymesnis vaidmuo ir kitiems, ne tokiems galingiems veikėjams.

Bendras įspūdis – knygą galima skaityti, jei mėgsti J. L. Chalkerį arba esi visiškai jo neskaitęs. Bet didelių siurprizų nesitikėkit.