Spindulys po žeme

Tai ketvirtoji skuodiškio poeto S. Jonausko knyga. Joje keturi skyriai – „Balsas – tyla“, „Ugnis – vanduo“, „Laikas – erdvė“ ir „Tiesa – melas“. Kaip matome, jau patys skyrių pavadinimai mus nuteikia pamąstymams, nes yra paimti iš filosofinių kategorijų arsenalo. Tos kategorijos turi vidinės priešpriešos ir vienybės elementų ir tarsi skatina poetą ir skaitantįjį ieškoti kur yra vieno ir kito šaknys, kur yra tikrovė ir tiesa, kaip vienas kraštutinumas yra susijęs su kitu. Žinoma, operuodamas tokiomis kategorijomis S. Jonauskas labai greitai galėjo nuslysti į formaliąją ir visiems jau žinomą schematišką reiškinių interpretavimą ir formalizmą. To pasisekė išvengti, nes eilėraščiai yra originalūs, persunkti ir pripildyti gyvojo pasaulio esmės, žmogaus pergyvenimų, nuskaidrinti poetinio talento šviesa. Apie tuos dalykus S. Jonauskas rašo taip, kaip niekas kitas nesugebėtų nei kalbėti, nei rašyti. Jis už bendrųjų sąvokų kontūrų vienodumo pamato ir užkabina tiek įdomių, intymių ir daugeliui nepastebimų dalykų ir reiškinių, kad skaityti knygą gali ne tik susidomėjęs, bet ir pašūkčiodamas: „Matai, koks visapusiškas ir sudėtingas pasaulis mane supa, o aš ir nenujaučiau...“ Ir dar vienas, tikrą poetinį tekstą rodantis bruožas būtent viskas, kas pasakyta, pasakyta iš širdies, pasakyta įtikinamai, skaitydamas eini kartu su rašytoju, palieti savo rankomis jo daiktus, pergyveni kartu su juo, nauju kampu, praskaidrėjusiomis akimis pradedi žvelgti į tolumas ir į kasdieninius įvykius.

Šviesa ir tamsa – tai gyvybės ir mirties kryžkelė, kelkraštis, nuo kurio nusprūdus, prasideda tamsa. Tai, be kita ko, ir visos visatos egzistavimo kategorijos. „Ji palietusi mus dingsta/Tamsoje, kada/Tavo širdyje sustingsta/Žemės valanda“ („Šviesa“, 4 p.). Piliakalniai ir mūsų žemė, banguoja kalneliais kaip gyvas ir plaukėjantis javų laukas, bet giliai po žeme ilsisi mūsų protėviai, ar yra ryšys tarp mūsų ir jų?. „Piliakalniai per Lietuvą vilnija/Ir kaupias mumyse kaip elektra. Kada ir kaip į žemę jie nueina/Per mūsų veidus, darbus ir žodžius,/Kuriuos dar galima sudėt į dainą.“ („Plaukiantys javai“ 5 p.). O štai ir vienas geriausių ir subtiliausių kūrinių – „Spindulys po žeme“ (19 p.). Jis toks originalus ir prasmingas, daugiaplanis ir esme liulantis, kad aš ryžausi pateikti jį ko ne visą. Aiškiai žinau, aš daugiau ir geriau už poetą nepasakysiu: „Neramu – lyg iš miško kas žiūri;/Spurda žiedo viduj spindulys./Kelio jis jau atgal nebeturi –/Pro šaknis į žemelę sulįs. Ten, pulsuodamas amžiną šviesą,/ Jis išmoksta būti tamsa,/Kuri ir kuprotus ištiesins,/Tai gal ji yra tiesa? Bet per amžius į viršų jis kyla/Žolele iš daubų ir kalnų./Pats pavirtęs į amžiną tylą,/Ją paneigia amžinumu.“ Koks paprastumas, ir koks minties gylis.

Antroje dalyje į filosofines platumas išeinama per balsą, paukštį, žemę, rudenį, augalus, tylą. „Gal ji – niekas, nes niekas nežino/Nesušukęs, kad ji yra./Kur ji dingsta nuo šieno vežimo,/Kai tarp debesų – elektra? Kur ji slepias, kai žmonės šaudo/Vienas kitą pasauly šiame,/Ką ji gali įlindus į šiaudą,–/Patylėti kaip mes po žeme?“ („Tyla I“, 39 p.).

Trečioji dalis skirta kosmoso kategorijoms – laikui, erdvei, keliui, visatai. „Kas ją lietė, kas ją plėtė/Ligi pat dangaus,/Ką joje mums – ar tylėti, /Ar ieškot žmogaus? ... Tu – ne ji galvoja: būsiu/Amžina šviesa./Kas ten plečias – ji ar mūsų/Mintys žvaigždėse?“ („Erdvė“, 65 p.).

Ketvirtoji dalis tarsi pražysta žmonių vargais ir kasdienybės problemomis. Posmuose gvildenama tiesos, kraujo, skausmo, dainos, melo ir kitų buities ir gyvenimo kategorijų sąvokos. „Tuoj užgęsta, ore sužibęs,/Ir neaišku kada sušvis./Jis neranda pasauly teisybės,/Bet ar kaltas pasaulis, ar jis? ... Kai sužvilga, tyla pasklinda/Ir užkloja šerkšnu laukus./Jeigu jo nebeliktų, kelintą/Dieną jį sugalvotų žmogus?“ („Kardas“ 77 p.}

Kas ne eilutė ar posmas – filosofinis klausimas ir tam tikras netiesioginis atsakymas, prie kurio patikslinimo turi prisidėti kiekvienas skaitytojas. O posmais išsiplėtusios minties erdvės tokios plačios, kad ne kiekvienam pavyks save įveikti ir lengvai suprasti ką poetas norėjo pasakyti. Bet tu, bemąstydamas, besigilindamas, belygindamas reiškinių esmę, prie viso to nemažai gali pridėti ir pats. Ir tada vaizdas bus tikrai viliojantis, įdomus, nestandartinis, negirdėtas ir nematytas. Štai tokia įdomi ir tiksliai nenusakoma ši S. Jonausko eilėraščių knyga.