Smulkūs vedybiniai nusikaltimai

Naktis bute.
Sužvanga raktai, sugirgžda sklendės.
Durys atsidaro, ir jose sušmeižuoja du šešėliai, gaubiami gelsvos koridoriaus šviesos.
Moteris nueina į kambarį, vyras su lagaminu rankoje lieka prie slenksčio, anapus, lyg nesiryždamas žengti vidun.
Liza nuskuba prie lempų ir greitai jas uždega vieną po kitos, nekantraudama apšviesti patalpą.
Įžiebusi visas lempas, ji išskėstomis rankomis parodo butą, tarsi būtų paruošusi spektaklio dekoracijas.

Lizai nusišypso likimas. Ji gauna tokią dovaną, apie kurią svajoja kiekviena moteris — jos vyrui diagnozuojama amnezija. Todėl ji turi visas galimybes jį perdaryti. Padaryti iš jo žmogų. Tokį, kurio ji visada norėjo. Deja, jos vyras irgi turi savų planų. Be to, pradeda viską prisiminti. O gal ir niekada nebuvo pamiršęs?

Įdomiai surezgta šeimos istorija. Vienas žodis gali pakeisti visą situaciją. Neaišku, kas čia auka, o kas medžiotojas. Kodėl Žilis atsidurė ligoninėje? Kodėl Liza piktnaudžiavo alkoholiu? Ir, galų gale — kas ką perauklės? Pabaiga nenuspėjama.

Kodėl tu geri? (Ji neatsako.) Norėtum liautis kentėjusi? (Ji linkteli galva.) Norėtum pirma laiko pasidaryti bjauri, stora, išpurtusi, niekam tinkama? (Ji linkteli galva. Jis nusišypso). Norėtum mane išprovokuoti? Kad vaikščiočiau su moterimi, išsipūtusia kaip spragėsis, dėbsančia į kitus ir galvojančia: „Pažiūrėkite, ir vis dėlto jis liko su manim“? (Ji vėl kaip vaikas linkteli galva.) Tu man sakai „taip“? Visada sakysi „taip“... „Taip“, kad man įtiktum. „Taip“, kad duočiau ramybę. „Taip“, kad nereikėtų atskleisti tiesos. (Pauzė.) Ką tau skauda? Nujaučiu, kad nepajėgi to prisipažinti, kitaip negertum man už nugaros, nesmogtum iš už nugaros. Žmogus padaro tai, ko nemoka paaiškinti. Ir vis dėlto turėtum pamėginti paaiškinti...

Kaip ir dauguma pjesių, ši knyga skaitosi greitai ir gana maloniai. Visgi, dar maloniau būtų pamatyti ją perkeltą į sceną.