Šmogus

„Čia atskleidžiamos visos moters paslaptys“, – taip apie Saros Poisson (Rasos Čergelienės) prozą sako „Šmogų“ redagavęs rašytojas Sigitas Poškus. Skamba pretenzingai ir paviršutiniškai (oi, ne visos, o tik tos, kurios, ir tik tiek, kiek). Bet kai pamąstai ne visai kategoriškai, o taip, kaip Sara ir jos novelių pasakotojos – šiek tiek filosofiškai, truputį meniškai ir aiškiai logiškai – sutinki su viskuo. Gal ir neturi daugelis moterų daugiau paslapčių, tik suvoktą savo „šmogiškumą“, šmikiškumą, netobulumą – gebėjimą tyliai ir ramiai atsitraukti nuo veiklos; stebėti kitus ir vis kitą save, atrasti tiesos prieštaringumą ir jam nebeprieštarauti, likti atviroms, neapsisprendusioms. Taip, „Šmogus“ atskleidžia daugiau moteriškumo nei tradicinio (gal menamo?) vyriškumo. Moteris juk ne žmogus, sako kategoriški vyrai, o š... žmogus – ne vyras. Knygos viršeliams panaudotos S. Poisson nuotraukos: viena – „Vyro kvapas“, kitoje – vyro šešėlis. Tiesa, yra novelėse ir vyrų, jie kartais net aktyviai sureaguoja į moters elgseną ir mintis (novelėse „Apgamas“, „Vandens ir meilės teorija“). Bet visi jie atidžiai stebimi bei vertinami moterų ne tradicinio vyriškumo požiūriu, o labiau stengiantis perprasti, nuspėti jų požiūrį į save ir į aplinką.

Pasak S. Poškaus, autorės tekstas „sunkus, bet „skanus“ skaityti visiems, kurie mėgsta sudėtingesnius tekstus ir yra skaitymo gurmanai“. Knyga ,,maistinga“, bet gurmanams jos siūlyti nedrįsčiau: pasitaiko ir „neskanių kąsnelių“, paliktų „virimo“ klaidų. Kai kur pritrūkta dėmesio žodžiui, nors kartais autorė įsigilina net į žodžio skambesį, kilmę, sukeliamus vaizdinius, jų simboliką, archetipines reikšmes. Varto lyg vis tuos pačius žodžius, bet stumiasi į priekį, konstruoja itin logišką ir išbaigtą tekstą, kuris vis dėlto intriguoja. Rodos, novelė nepalieka neatsakytų svarbių klausimų, įgauna tvirtą formą, mintys nebeturi kur tekėti ir sustoja, bet tai, kas atrasta, – visada tik neįveikiamas pasaulio netobulumas, paslaptingumas, neišardomumas, visko prieštaringa vienovė, dviprasmybės, neišvengiama kaltė. Laimantas Jonušys taikliai apibūdino šią S. Poisson prozą, pasitelkdamas nuolat novelėse pakartojamą vandens įvaizdį: „Šiuose tekstuose rutuliojami gana saviti apmąstymai ir pasvarstymai, plaukiantys lėta, nenuspėjama vaga, o galbūt galima sakyti, kad minčių eiga pati rausia sau nebūtą vagą, retkarčiais joje tirpsta, džiūsta, bet geriausiais atvejais įtraukia skaitytoją į sodriai čiurlenantį prielaidų, tapatybių ir subtiliai svyruojančių jausmų žaidimą“ (L. Jonušys, „Srovenimas savitomis vagomis“, Šiaurės Atėnai“, 2006 m. balandžio 22 d.).

Novelės „Šmogus“ pasakotoja sąmoningai švepluoja, mėgdžiodama savo nuomojamo būsto šeimininką, ir neištardama „ž“ bei visokių žiaurių žodžių sušvelnina pasaulį, nuvertina standartines visuomenės vertybes, žmonių bruzdėjimą ir ginklų žvanginimą dėl žvangančiųjų ir žibėjimo. Šmogus – ne blogesnis, o gal net geresnis už žmogų: „Galima sakyti, kad žmogus – tai viso labo sugedęs šmogus arba tiesiog padaras, kuris iki šmogaus nepribrendo, o gal patyrė nuopuolį“. Juk š... – ne vien reliatyvios vertybės, kurios visada kam nors šūdas ar šlamštas, bet ir švelnumas, šviesa, šiluma, širdis, šventumas, kurių bent kartais net labai reikia kiekvienam padarui.

Visa knyga kalba apie panašius dalykus. Atsisakymą kategoriškai apsispręsti, siekti tradicinės tobulybės ir tariamą antrarūšiškumą novelių moterys (kartais ir švelniai ironiškai) skelbia geriausia galima padėtimi, kuri kelia mažiausiai beprasmės kančios ir yra teisingiausia. Ginamas kitoniškumas („Apgamas“), pastebima, jog tik netobuli, šiek tiek „skysti“ mes vienas kitam reikalingi, tolerantiški, įdomūs, tad ar verta žeisti kitus ir save savo tobulumu? („Raudonkepuraitė“, „Balsas“). Ginama ir dykaduonystė, mat darbas naikina meilę ir tik tinginiaudami jos pasigendame („Vaikelis“). Pasirenkamas nestandartinis, neracionalus elgesys, nes per jį atrandame ką nors nauja („Vandens ir meilės teorija“). Kiek komiškas – antrarūšis – toks racionalumas, kai savavališkai racionalizuojame, standartizuojame gąsdinančią realybę, atmetame tiesą. O gal tai tik dėsnis, kuriuo mus saugo Dievas? Noveles vienija ir tai, kad visas jas „sukūrė“ panašios pastabios ir savikritiškos pasakotojos.

Rinkinys pradedamas novele „Mano vagis“. Joje susiduria ir kone susilieja du – vagies ir apvogtosios – pasauliai. Paaiškėja, kaip neišvengiama pasijusti kaltam dėl vagystės ir nejučia apsispręsti gelbėti „savo“ vagį.

„Raudonkepuraitės“ pasakotoja, iš pradžių ironiškai stebėjusi raudonos kepuraitės savininką ir jo pasyvią merginą, netikėtai pati tampa tos kepurės nešiotoja. Ji nuolankiai priima priklausomybę nuo jai asmeniškai svetimo pasaulio, susitaiko su „antrarūšiu“, apsauginiu, standartiniu provincijos žmonių mąstymu, jai tampa gan natūralu ir logiška vienuoliškai nusižeminus pasilikti savą mąstymą tik sau.

„Vaikelio“ pasakotoja atskleidžia savo santykį su meile ir seksualumu. Vyrų prisilietimai ją vimdo, svaigina tik išvaizda, siela, laiškai. Kūniškiausia jos meilė – kaimynės karvei, kurios pieno negali gerti ir kurios neprivalo prižiūrėti. Kaimynės Sarutės santykiai su neįgaliu jaunu vyru (Vaikeliu) netikėtai pasikeičia, ji pakenkia karvei.

„Balso“ Roza nusprendžia pamėginti atsisakyti savo nepaklusnaus, nenuolankaus, bendruomenę įžeisti galinčio balso, atostogauja be jo. Nepratardama nė žodžio, ji džiaugiasi savo atradimais, mėgaujasi vien dejonėmis, kurios rodo ją esant nepavojingą ir saugo. Bet ir nekalbant grėsmė konfliktuoti, žeisti, nusikalsti neišnyksta.

„Mano meilužio“ moteris tvirtina visada jautusi, jog nemyli, o tik norėtų mylėti – nežino, net kas yra meilė, nes kiekvienam tai kas nors kita. Nenorėdama būti suprasta paviršutiniškai, sakosi, kad geriausia, jog jos ateivis (ateinantis meilužis) visai jos nevertina, palieka laisvą, užmiršta. Ir jo, ir savo išorinius trūkumus (vieno kitam nepatinkančius bruožus) ji skelbia esant privalumais, kurie jaudina (net jeigu erzina), nes neatitinka nuvalkioto etalono.

Pasakojimo „Pasaulis yra bjaurus“ herojus Paulius, anot pasakotojos, matyt, negali greitai ir neskausmingai išsifiltruoti bjaurumo, kaip darome daugelis mūsų, pavyzdžiui, ramiai išmesdami iš keikūno kalbos keiksmažodžius – „tuščias prasmių pakuotes“. Vis dėlto Pauliaus, nuolat kreipusio visų akis į neįveikiamą pasaulio bjaurastį, slaptieji namai netikėtai nustebina. Vyras tikėjo, kad žmonės nepajėgūs nuoširdžiai dalytis džiaugsmu, todėl ir savo šventenybę slėpė.

„Tai, kas saldžiausia“ – novelė apie neįprastą moters miegą, sapnus, svajones. „Rūko berniukas“ – apie vaiką, sukrėstą nesuvokiamo dangaus, kuris jį staiga „apvėmęs“, net privėmęs į vidų, privertęs apsiverkti nesuprantamomis ašaromis ir vėl klaidžioti nejaukioje nežinioje. Gamtiškas lapkričio rūkas, iškreipiantis vaizdus, skatinantis prieiti arčiau prie viso ko ir leidžiantis šiek tiek pasitikėti vien tuo, kas artimiausia, panardina mūsų akis ir mintis į kartais apninkantį egzistencinį nerimą.

„Kirpyklos lankytojas“ – novelė apie ne visai aiškią, slepiamą kirpėjos ir nuolatinio lankytojo simpatiją vienas kitam ar tik potraukį. Kaip visada, jie susitinka kirpykloje (svaiginančioje ir net laiką stabdančioje erdvėje) prieš Kalėdas jau penkiolikti metai, ir atrodo, kad viskas liks, kaip visada, dar tiek pat. Kirpėja susigundo išsklaidyti rutiną ir vyrą atjauninti. Dėl netikslumo viltys neišsipildo. Nežymūs pasikeitimai tik trumpam sutrikdo, pertraukia tą „kaip visada“. Kirpėjos kalėdinės dovanos – lankytojas ir jo obuoliai – iškeliauja pro duris, kaip visada, bet gal ir ne visai taip.

Pati šilčiausia, ,,šlapiausia“, meiliausia, tikriausia, mažiausiai ironiška ir komiška, lyg ir mažiausiai teorinė yra paskutinė, ilgiausia novelė „Vandens ir meilės teorija“. Ir čia moteris ilgai stebi vyrą bei mąsto, bet jau ir vyro žvilgsnis, mintys sukasi apie ją. Jiedu vienas kitą jaučia, girdi, bendrauja, rūpinasi vienas kito komfortu, prisipažįsta mylį. Moteris pamažu įžvelgia, kad meilė labai panaši į vandenį: srovena bekvapė, beskonė, beformė, kintanti, vyras irgi tyrinėja vandenį ir sieja jį su meile. Vandens ir meilės paralelės – šios novelės pagrindas, bet joje įlietos ir daugelis kitų šios knygos minčių.

Saros Poisson proza gal kam padės atsisakyti standartinio mąstymo, pajusti naują „paprasčiausio“ savo gyvenimo skonį.