Skėtis šiai dienai

Gyvenimas yra nuobodus. Kiekvieną dieną tas pats. Reikia kur nors eiti, dirbti ką nors, ko visai nenori, susitikti su žmonėmis, kurie dar nuobodesni nei pats gyvenimas. Kalba tau kažką, o tu nesupranti, kodėl jie tau tai sako. Jauti pareigą ir pats ką nors atsakyti, tačiau net neįsivaizduoji – ką. Nyku, ką ir bepridursi. Galima dar užsidaryti namie ir niekur nekišti nosies, bet ten irgi – sienos ir nuobodžiausia iš visų žmonijos sugalvotų pramogų – televizorius. Belieka šokti į gatvę, ir pirmyn nosies tiesumu. Visai nesvarbu – kur, kojos kryptį tesirenka pačios. O jūs tuo metu stebėkite, stebėkite ir galvokite: Dieve brangus, kaip nuobodu. Apie visa tai ir parašė knygą italų kilmės vokietis Wilhelmas Genazino.

Wilhelmas Genazino – vienas garsiausių šiuolaikinės vokiečių literatūros kūrėjų. Jis rašo romanus, apsakymus, esė, radijo pjeses. Iš viso yra išleidęs daugiau nei dvidešimt knygų. Gavęs daug įvairių literatūrinių premijų, tarp jų ir prestiziškiausią Vokietijoje – Georgo Büchnerio premiją (2004 m.).

Taigi vertėja Jurgita Mikutytė ir leidykla „Alma littera” mums dovanoja Wilhelmo Genazino romaną „Skėtis vienai dienai” . Trečiajame knygos viršelyje rašoma, kad vos pasirodęs šis romanas sulaukė Vokietijoje aukščiausio kritikų įvertinimo. Jei kas dar netiki, pridedama ir pompastiška ištrauka iš „Der Tagesspiel”  recenzijos. Viskas puiku, bet mes nekvaili, tokiais triukais mūsų nepaimsi. Todėl pažiūrėkime patys nuo pradžių.

Apie ką šis romanas? Galima išskirti keletą pagrindinių, tarpusavyje daugiau ar mažiau besipinančių temų. Žinoma, koks romanas be meilės. Meilei (ar, tiksliau, meilėms), vyro ir moters santykiams čia skiriama nemažai vietos. Antra svarbi tema – socialinė tikrovė. Romane kalbama apie turtinę nelygybę, darbuotojo ir darbdavio santykius. Tačiau svarbiausia – gyvenimo nuobodybės ir žmogaus, nesitaikstančio su šita nuobodybe, tema. Visas dabartinis buvimas, visa žmonių veikla – tik bandymas pamiršti nuobodulį: „Šeštajame dešimtmetyje lazerių šou nereikėjo todėl, kad pasaulinis nuobodulio įsiviešpatavimas dar nebuvo taip toli pažengęs kaip šiandien” (p. 149).

Romano „Skėtis vienai dienai” bevardis pasakotojas ir pagrindinis personažas – prie „normalios” visuomenės dėsnių nepritapęs, nerealizavęs savęs inteligentas. Jam 46 metai, jis vaikšto miesto gatvėmis, stebi įvykius, seka žmones, visa tai reflektuodamas bando apibūdinti "gyvenimo keistumus" (atrastos sąvokos – „brūzgai” ir „šlamštas”). Tiesa, iš esmės vaikščioti jis yra priverstas, mat dirba batų bandytoju. Jo užduotis – nešioti naujai sukurtus batus ir rašyti dviejų puslapių ataskaitas, kaip išbandoma kiekviena nauja pora.

Uždirba jis labai mažai. Dėl to jį palieka draugė. Pradžioje atrodo, jog tai ir bus viena svarbiausių romano linijų, kadangi personažas smarkiai dėl to kremtasi: „Kol buvo Liza, galėjau apsieiti be paties sau suteikto leidimo gyventi” (p. 31). Bet vėliau atsiranda kitų moterų. Jos atsiranda iš niekur, sutinkamos tiesiog gatvėje, sugrįžta iš praeities. Viskas vyksta savaime, žmogus savo gyvenimo lyg ir nekontroliuoja. Kiekvienas veiksmas atliekamas iš nuobodulio ir yra bandymas užmiršti nuobodulį. Todėl visai natūralu ir suprantama, pavyzdžiui, apsikirpus pasimylėti su kirpėja. Tiesa, nuobodulio tai nė kiek neišvaiko.

Apskritai pagrindinis „Skėčio vienai dienai” personažas nėra veiksmo žmogus. Skaitytojui siūloma sekti ne išorinius įvykius, bet minčių, mąstymo eigą. Juolab kad ir romano siužetą galima nusakyti dviem tezėm: prarado darbą ir draugę, susirado naują darbą ir draugę. Tai ir viskas. Visai kas kita – personažo mąstymo eiga. Čia neegzistuoja racionalūs priežastiniai ryšiai. Mąstymas yra asociatyvus: laistytuvo keliamas garsas primena verkiančią Lizą, verkianti Liza kelia šaltas emocijas, toliau mąstoma apie realų šaltį ir apie tai, kad mylintis Lizai būdavo šalta. Kažkoks išorinis veiksmas ar įvykis perkeliamas į vidinę erdvę ir ten reflektuojamas. Tokiu principu sukonstruoti visi 150 romano puslapių. Kartais tokie veikėjo galvojimai baigiasi niekuo, tačiau kartais įgalina padaryti įdomias, netikėtas išvadas: "Staiga mokytoja mokiniams pareiškia: neatimkit tiek daug vietos iš kitų žmonių, taupykit erdvę! Ši pastaba mane tučtuojau nuteikia prieš mokytoją. Man pavyksta viduje sukelti pasipiktinimą, kokio seniai nepatyriau. Taupykit erdvę, murmu sau panosėj, su tokiomis frazėmis prasideda nuosmukis” (p. 79).

Reikia pasakyti, jog formos ir turinio vienovė šiame romane išlaikyta kaip reikiant. Apie ką rašoma, taip ir rašoma. Drįstu teigti, jog romanas „Skėtis šiai dienai”  yra labai nuobodi knyga. Lėtas monotoniškas pasakojimas, smulkmeniškas įvykių fiksavimas esamuoju laiku dvelkia siaubingu nuoboduliu. Štai trumpa ištrauka: „Namuose pirmiausia einu į miegamąjį ir atsisėdu ant lovos krašto prie pat lango. Iš čia man labai gerai matyti darbininko žmonos balkonas. Atėjau beveik pačiu laiku. Treji šlapi marškiniai jau kabo. Štai tarp dviejų marškinių išlenda dvi stiprios baltos moteriškos rankos ir išskleidžia dar vieną šlapią medžiagos gumulą. Ji dviem plastikiniais gnybtukais pritvirtina prie virvės ketvirtuosius tamsiai mėlynus marškinius. Man regis, aš žaviuosi šio darbo dviprasmiškumu” (p. 28).

Šią ištrauką pasirinkau atsitiktinai. Beveik visas romanas parašytas tokiais kapotais, sausais telegrafiškais sakiniais. Pradžioje tai siaubingai erzino, tačiau vėliau tarsi pajutau kalbos ritmiką, pasidaviau šitam srautui. Wilhelmas Genazino tokią kalbos manierą renkasi neatsitiktinai. Priešingu atveju nuobodybė gali pasirodyti ne tokia jau ir nuobodi. Tiesa, kartais lazda persistengiama: "Paskui pastebėjau šlapius balandžius, kurių iš pradžių nemačiau”(p. 5).

Romanas baigiamas lyg ir laimingai. Galima tarti, jog personažas susitaiko su pasauliu ir savimi. Konfliktas (jeigu tokio būta) išsprendžiamas. Tiesa, viskas vyksta ne itin natūraliai, trūksta motyvacijos. Apskritai įvykių motyvacijos stoka – bene rimčiausias šio teksto trūkumas. Kažkoks netikras, dirbtinis ir paties personažo paveikslas. Tiesiog sunku įsivaizduoti tokį infantilišką 46 metų vyrą. Kita vertus, tai lyg ir būtų galima motyvuoti tuo, jog personažą nuolat persekioja motinos vaizdinys, vaikystės atsiminimai. Galima nujausti, jog viso vidinio konflikto sprendimo raktas ir tūno kažkur ten – tolimoje praeityje. Vaikystė nėra tai, ką būtų malonu prisiminti: "kartą susimąsčiau, ar nevertėtų sau ant atlapo prisitvirtinti kortelę. Joje galėtų būti parašyta: „PRAŠAU NEKALBĖTI APIE SAVO ARBA MANO VAIKYSTĘ” (p. 14). Tačiau yra tik užuominos, tiesioginių nuorodų į kokį nors vaikystės košmarą nepateikiama.

Ar teigdamas, jog romano pabaigoje įvyksta susitaikymas, turėjau omenyje, kad išvaikomas buvimo nuobodulys? Ne. Nuobodulys niekur nedingsta, tiesiog galima pažiūrėti ir taip: „Nuobodžiųjų meilė yra giliausia ir patvariausia (p. 86). Ir dar: užvertęs paskutinį romano "Skėtis vienai dienai” puslapį pagalvojau: nuobodu todėl, kad gyvenu vidutinybių pasaulyje. Ir aš pats ne kitoks. Ir nėr ko čia pykt.


P.S. Su romano „Skėtis vienai dienai” autoriumi Wilhelmu Genazino turėsite progą susitikti šių metų Vilniaus knygų mugėje.