Knygos
Romanai (1919)
Poezija (613)
Pjesės (35)
Vaikams (138)
Kitos (909)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 278 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Skardinis būgnelis

Skardinis būgnelis Günter Grass – žymus vokiečių prozininkas, gimęs 1927 metais Dancige. Savo kūryba jis šokiruoja tiek skaitytojus, tiek kritikus. G. Grass kūriniai priklauso moderniajai vokiečių prozai.

„Skardinis būgnelis“ – „Dancigo trilogijos“, labiausiai pagarsėjusio G. Grass kūrinio, pirmoji dalis. Trilogijoje drastiškai groteskiškai vaizduojama 1924 – 1954 metų Vokietija.

Pirmą kartą knygą „Skardinis būgnelis“ į rankas paėmiau atsitiktinai užėjusi į knygyną ir tik todėl, kad buvau mačiusi „Skalvijos“ kino centre to paties pavadinimo filmą. Dabar kuklus, lietumi ir skardiniu raudonai baltu būgneliu iliustruotu viršeliu leidinys – vienas brangiausių mano mizerinėje bibliotekėlėje. 478 puslapių storumo lobis – tekainavęs 9 litus ir keletą bemiegių naktų.

„Prisipažinsiu: aš esu laikomas gydymo ir priežiūros įstaigoje, sanitaras stebi mane, beveik neišleidžia iš akių; mat duryse yra akutė, o prižiūrėtojo akis yra tokia ruda, kad negali įžvelgti, kas darosi mano, mėlynakio, sieloje.“  - taip prisistato pačiu pirmuoju sakiniu pagrindinis knygos pasakotojas Oskaras.

Retkarčiais, kuomet prireikia papildyti popieriaus atsargas, jis kreipiasi į savo sanitarą: „ Ak Brunai, ar nenupirktum man penkių šimtų lapų nekalto popieriaus?” ir toliau atsargiai riša sakinį prie sakinio, įtraukdamas ne tik Bruną, bet ir mus į savo minčių raizginį, suveldamas, supainiodamas ir nebepaleisdamas. Ir jau nebesuprasi, ar tik ne mes patys – skaitytojai – jo nebepaliekam ramybėje ir vis tampom už rankovės, kad sektų toliau. Sektų? Į pasaką tai visiškai nepanašu. Tai greičiau autobiografija.

Kiek pasvarstęs, nuo kurios dalies derėtų pradėti pasakoti ir kaip išlikti kiek įmanoma originalesniu (o mes jau devintame puslapyje!), rašytojas (ar pats Oskaras?) nusprendžia: “Aš pradėsiu gerokai prieš savo gimimą, nes niekam nederėtų aprašinėti savo gyvenimo, jei jam trūksta kantrybės, kol paskelbs savo atsiradimo datą, iškloti bent jau pusę savo senelių gyvenimo. Jums visiems, kurie už mano gydymo ir priežiūros įstaigų sienų esate priversti klaidžioti gyvenimo labirintais, jums, draugai ir nuolatiniai lankytojai, nieko nenutuokiantys apie mano popieriaus atsargą, pristatau Oskaro močiutę iš motinos pusės”.

Prisipažinsiu, maždaug ties ta močiute jis mane galutinai ir “papirko”. Tiesiog pajutau simpatiją tai bulvių lauke sėdinčiai senolei keliais sijonais, kuri man kiek priminė mano „babytę“.

Turintiems kantrybės knyga neprailgs – netrukus susipažinsite su mažuoju Oskaru – berniuku, kuris, sulaukęs trejų, nusprendžia nustoti augti. Iki pat paskutinių knygos puslapių Oskaras nesiskiria su skardiniu būgneliu, kuriuo sugeba ne tik „groti nervais“, bet ir priversti suaugusius ponus pasijusti pypliais ir prisidirbti į kelnes. Be skardinio būgnelio, Oskaras dar puikiai valdo balsą, kuriuo sugeba daužyti stiklus per atstumą. Fantastika? Ne!!! Nieko panašaus čia nerasite – nesitikėkite.

Vaiko žiaurumas, karas, Lenkija – Vokietija, mirtys, kapinės, merginos, meilė, Dievas, mama, močiutė, tėvas – visos banalios, šimtus kartų liestos temos, pažvelgus G. Grass akimis, atrodo kitaip. Kodėl? Todėl, kad G. Grass – tai (ne)paprastas cinkas, groteskas, nuoširdus juokas, neapsimestinis žiaurumas; genialumas paprastume; pasąmonės nesąmonės sąmonės srautas.  O pats kūrinys: lengvas – bet ne lėkštas, sunkus – bet neslegiantis.

Ir man nedera daugiau apie jį kalbėti, nes niekada nepavyks perteikti to, kaip tai parašyta. Giunterį Grass’ą reikia skaityti. Jį verta skaityti: „Spalis, kapinių alėjos, pasauliui krinta plaukai ir dantys, norėjau pasakyti, iš viršaus be perstogės krinta geltoni lapai. Tyla, žvirbliai, vaikštinėtojai, aštunto lauko link važiuojančio variklio burzgesys, iki aštunto lauko dar labai toli. Senos moterėlės su laistytuvais ir anūkais, saulė juodame švediškame granite, obeliskai, simboliškai nulaužtos kolonos ar iš tikrųjų karo sugadintos, žaliai patina apaugęs angelas už kukmedžio ar į kukmedį panašių krūmų. Moteris marmurine ranka prisidengusi akis, akinama to paties marmuro. Kristus ketvirtame lauke, laiminantis beržą. Gražios mintys alėjoje tarp ketvirto ir penkto lauko: tarkim, jūra. Ir ji išmeta, beje, ant kranto lavoną. Nuo Sopoto jūros tilto girdėti smuikų griežimas ir nedrąsi fejerverko pradžia, netekusių regėjimo karių naudai. Aš, kaip Oskaras ir trejų metų vaikas, pasilenkiu prie jūros išmesto kūno, manydamas, kad čia Marija, galbūt seselė Gertrūda, kurią pagaliau turėčiau kur nors pakviesti. Tačiau tai graži Liuci, blyški Liuci, kaip man sako ir tvirtina toks apogėjų tuoj pasieksiantis fejerverkas. Jinai, kaip visada, kai nori iškrėsti šunybę, su Brechtesgadeno megztuku. Jo vilna šlapia, kai ją nuvelku. Šlapia ir palaidinukė, kurią ji apsivilkusi po apačia. Ir dar vienas Brechtesgadeno megztukas. Ir galų gale, pasibaigus fejerverkui ir likus tiktai smuikams, po vilnos, vilnos ir darsyk vilnos, randu Vokietijos merginų sąjungos sportiniuose marškinėliuose suvyniotą širdį, Liuci širdį, vėsų mažutį paminklą su užrašu: Čia ilsisi Oskaras – Čia ilsisi Oskaras – Čia ilsisi Oskaras.“

P.S. Tiems, kam patiks „Skardinis būgnelis“, rekomenduoju perskaityti ir kitas dvi trilogijos dalis: „Katė ir pelė“  (iš vokiečių k. vertė Jurgis Kunčinas. - Vilnius : Alma littera, 1994. 159 psl.) ir „Šuniški metai“ (iš vokiečių k. vertė Teodoras Četrauskas. - Vilnius : Alma littera, 1997. – 573 psl.)

Pagal visas tris dalis yra sukurti filmai. Jie buvo (ir, tikiuosi, dar bus) rodomi Lietuvoje.
2003-04-09
 
Kita informacija
Recenzento
vertinimas:
Tema: Romanai
Leidykla: Alma littera
Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 1994
Vertėjas (-a): Teodoras Četrauskas
Puslapių: 479
Kodas: ISBN: 9986-02-048-4
Daugiau informacijos »
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 7 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2017-02-10 10:42
Gal bus kam naudinga išgirsti, o ką vertėjas Teodoras Četrauskas pasakoja apie Günterio Grasso kūrinį „Skardinis būgnelis“ pokalbyje su literatūrologu Andriumi Jakučiūnu ir kino kritiku Nariumi Kairiu. https://goo.gl/Mj80iZ
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2009-11-09 09:11
bibliotekininkė
Nereali knyga, bet filmas - dar nerealesnis.. Menas, menas, dvasinis penas. Drąsiai rašau į savo gyvenimo filmų trejetuką.
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-09-03 14:44
indulgencija
filmas - geras
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2005-11-14 11:39
Maumaz
Aš dabar jį kaip tik būgniju. Bliamba, įspūdis, kad apie ką jis ten berašytų, vis tiek galiausiai rašo apie antrą galą. Talentingai, bet užtikrintai. Labai gera knyga! :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2005-01-25 23:03
paracetamolis
"Ir man nedera daugiau apie jį kalbėti, nes niekada nepavyks perteikti to, kaip tai parašyta";)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2004-10-04 17:35
anuka
ai, o recenzija gera :D
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-10-04 17:34
anuka
pasikartosiu: ne. šimtąjį kartą ne. nepatiko man nei Grasso stilius, nei tuo labiau pats Oskariukas. yra knygų, kur jaučiasi, kad personažas dirbtinas/išgalvotas. va ši knyga ir yra tokia. man mielesnės tokios knygos, kurias skaitydamas nejauti dirbtinų charakterių ir "išgimdytų" personažų. tai buvo mano žodis. >:)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-01-04 19:03
usūrinis šuo
turiu. skaitysiu. kai tik bus laiko :]
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-06-19 12:52
lioo
Noliu :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-04-09 19:15
kadugėlis
Būūtent. Labai labai gera knyga. Žodžių trūksta, kokia gera. :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą