Siuzanos dienoraštis Nikolui

Bandau įsivaizduoti keturiolikos metų šunį, kuris "lenktyniauja su bangomis ir vaiko žuvėdras". Na, fantazija (kad ir kaip nekuklu taip sakyti) nesiskundžiu. Bet keturiolikos metų šuo... Nebent tai superdogas. A, nieko nuostabaus – amerikoniška fantazija. Tačiau šis superherojus neišgelbsti pasaulio, kaip įprasta. Pasaulis jį suvažinėja: "Pikapas išlindo iš staigaus posūkio kaip koks vaiduoklis. Beveik užuodžiau padangų gumą, kai jos šliaužė karštu asfaltu, o paskui pamačiau, kaip kairysis buferis užkabino Gusą. Kad taip sekundę anksčiau – jis tikrai nebūtų susidūręs su tuo negailestingu metalu". Jei šuo šiame romane būtų pagrindinis veikėjas ir visas pasaulis suktųsi apie jį, tai tokia pabaiga galėtų išspausti kibirą ašarų, o romaną galima būtų lengvai įsprausti į tragedijos rėmus. Bet šis romanas ne apie šunį.

"Tai jaudinantis ir paslaptingas romanas apie šeimą, netektį, atgimusią meilę ir viltį. Tai nepamirštama meilės istorija – skausminga ir sykiu kupina vilties". Na, bent jau taip šis romanas yra pristatomas viršelyje. Siužetas toks: Katją Vilkinson palieka mylimasis – poetas ir tobulas vyriškis (na, bent jau taip jai atrodo). Čia viskas kaip įprasta – ašaros, klausimai "kodėl?" Ir t. t., ir t. t. Beje, tas poetas palieka jai dar ir dienoraštį – savo žmonos dienoraštį, rašytą jųdviejų vaikui, o prie jo laiškelį, kuriame atsiprašo, kad taip viskas nutiko, prisiima sau kaltę, išgiria Katją, maždaug: "A, tu tobula", ir prikalba kitokių niekų, kas paprastai tokiais atvejais ir sakoma (rašoma) visose panašaus turinio melodramose. Katja, žinoma, ir skaito tą dienoraštį. Siuzana (pirmoji poeto žmona) pasakoja savo pažinties su Metu (tobulu vyriškiu) istoriją. Šis romanas – toks dvigubas pasakojimas: Siuzanos prisiminimai iš jos pačios dienoraščio, kurį skaito Katja, ir Katjos mintys bei išgyvenimai jį beskaitant. Beje, romanas prasideda, kai Katja baigia skaityti tą dienoraštį. Pasakojimas pasakojime ir intriga, kuri įperšama tokiais veik hamletiškai egzistenciškais klausimais: "Ką ji dabar galvoja apie Metą? Ar galės kada nors jam atleisti?"

Išties tai melodrama apie statistinius amerikonus (Holivudas yra prikepęs tūkstančius panašios tematikos filmų). Štai kaip čia kviečiama į pasimatymą: "Tai kaip manai, Siuzana? Gal mudu galėtume kur užkąsti, pasivažinėti, nueiti į kiną, pažaisti žodžių dėlionę?" Ir tiek. Taip paprasta ir įprasta, kaip du pirštus apmyžti. Lygiai toks pats statistinis amerikoniškas pasaulio suvokimas (p. 61), tokie patys kompleksai dėl trūkumų (p. 81) ir "kaip aš atrodau" (p. 87), ir romantiškas pasisėdėjimas pajūry žvaigždėtą naktį beklausant Debussy (p. 91). Tai išties savo banalumu labai linksma knyga. O alegorija apie gyvenimą – banalumo Everestas: "Įsivaizduok, kad gyvenimas – tai žaidimas, kuriame tu žongliruoji penkiais kamuoliukais. Tie kamuoliukai – tai darbas, šeima, sveikata, draugai ir principai. Bet vieną gražią dieną pagaliau supranti, kad darbas – kaip guminis kamuoliukas. Jei leisi jam nukristi, jis atšoks. Kiti keturi kamuoliukai – šeima, sveikata, draugai ir principai – stikliniai. Jei leisi nukristi nors vienam iš jų, jis bus nebepataisomai sugadintas, įskeltas, o gal net sudaužytas. Tik iš tiesų supratus pamokymą apie penkis kamuoliukus gyvenime atsiras šiokia tokia pusiausvyra" (p. 27). Ir kitokios nesąmonės, kurios iki koktumo bando skambėti išmintingai, bet niekaip neįstengia įveikti banalumo ribos. Alegorija verta pietų "McDonald’s" restorane. Fe.

Visai pamiršau paminėti dar vieną svarbią siužeto detalę. Tą vakarą, kai Metas palieka Katją, ji norėjo jam pasakyti labai svarbų dalyką. Tegu čia tekstas kalba pats (bijau ką nors praleisti):


Po to, kai Metas išėjo iš Katjos namų, ji ištraukė senovinės spintelės, stovėjusios prie terasos durų, stalčių.
Jame buvo paslėpta dar viena dovana.
Nepaprasta dovana. [...]
Tą vakarą ketino papasakoti Metui tokį svarbų ir tokį nuostabų dalyką.
Dėžutėje buvo dailus sidabrinis vaikiškas barškutis.
Ji buvo nėščia.

Sakinių trumpumas ir šokinėjantis fragmentiškumas sukuria įtampą ar bent jau apgaubia paslapties skraiste. Ir, o Viešpatie, ji nėščia. Net seilės burnoje užstringa. Viešpatie, tuoj apsivemsiu.

Šis romanas iš serijos "Garsiausios XX a. pabaigos knygos". Matyt, ir garsiausias jis tik savo banalumu. Niekaip kitaip.

Visas dienoraštis pilnas seilėjimosi, ypač ten, kur Siuzana kalba apie mažąjį Nikolą. Aš gal ir nieko nesuprantu apie motiniškus jausmus (žinoma, taip ir yra), tačiau literatūros kūrinyje tai mažų mažiausiai skamba lėkštai. Pradžioje Siuzana pasakodama apie vieną Metą (taip, pradžioje jie yra bent du) išsitaria: "Jis buvo aukštas ir dailus pažiūrėti" (p. 32); "Buvau jau pamiršusi, koks gražuolis tas Metas Volfas" (p. 38), o po trisdešimties puslapių jau apie kitą Metą: "Negalėjau atitraukti nuo jo akių. Meto akys buvo tokios neįtikėtinai švelniai rudos" (p. 67). Galvoju, kodėl aršiosios feministės dar nenulinčiavo Jameso Pattersono už tokį paviršutinišką moterų žiūrėjimo į vyrus pavaizdavimą. Ir t. t., ir t. t.

Paklausite, kodėl nemečiau skaityti šio romano dar neįpusėjęs. Ogi todėl, kad buvo baisiai smalsu pažiūrėti, kuo visa ši melodrama baigsis. Norėdamas apsaugoti Jus nuo viso šio marazmo, papasakosiu, kuo tai pasibaigė. Galima numirti iš juoko. Siuzana ir Metas susituokia ir susilaukia vaiko Nikolo. Jie visi trys gyvena kaip pasakoje. Paskui Siuzana vairuodama automobilį patiria širdies priepuolį ir automobilis nukrenta į vandenį. Miršta ji ir su ja važiavęs Nikolas. Tai įvyksta liepos 18 dieną. Lygiai tą pačią dieną po metų (o gal ir daugiau – atsiprašau, neatkreipiau dėmesio) Metas palieka Katją. Vai kaip graudžiai liūdna. Gaila, čia dar ne pabaiga. Po geros savaitės, kai Katja baigia skaityti dienoraštį ir, viską supratusi, nevaisingai bando susirasti Metą, kad užjaustų ir paaiškintų jį suprantanti (ir visokios kitokios banalybės), Metas atsiduria po Katjos darbo langais – jis klūpi ant šaligatvio (taip banaliai jis, matyt, nori atsiprašyti) pačiame Niujorko vidury. Paskui jie susituokia ir ilgai ir laimingai gyvena.

A, sumauti amerikonai su savo happyendais.