Šisbeitas

Leidėjai, sudėję į krūvą internete ir periodikoje skelbtus komentarus, pokalbius ir esė, galėjo įtraukti ir interneto skaitytojų komentarus. Bet Vytautas V. Landsbergis anų nemėgsta, vadina „chamais“ ir visaip puola kritinį mąstymą.

Kritiškai mąstantiems skaitytojams čia, kaip sakoma, trūksta žodžių. O autoriui – savikritikos ir sveikos ironijos. Jis viską žino apie visus ir viską: „Apie sarmatus ir besarmačius“, „Apie kūrybą“, „Apie Lietuvą“, „Apie žmones ir žvėrelius“, „Apie vaikus ir vaikų literatūrą“... Gerai būtų, kad tik žinotų. Bet ne: moko ir pamokslauja, kaip mums gyventi gražiau, sveikiau, kultūringiau ir padoriau.

Ši šalis, žinoma, – „milžinų kapai“, tik gerų žmonių joje per mažai, todėl reikia visiems skubiai „pasitaisyti“. O taisyti juos reikia per meną, nes „menas taurina sielą“. Ši pamažu atgyvenanti mintis tebegyva V.V.Landsbergio retorikoje, kaip amžinai gyvas kadaise buvo V.Leninas.

Tai jis dėl visko kaltas. Taip pat – jo įkvėpti okupantai, vergiško mąstymo, buki žmogeliai, alkoholikai, bobos, žmonės, nekuriantys šeimų, menininkai, kuriantys „subjektyvų meną“, jų „pavargęs žiūrovas“, neišauklėti vaikai, pragmatiški politikai, gyventojai, nesuskirstyti į kastas, slavai (prievartautojai), mongolai (prievartautojai) (atseit europiečiai kariavo tik gražiai šnekėdami?), šėtonas, nedvasingi kaimiečiai, emigruojantys miestiečiai….

Bet autorius – ne toks. Samprotavimais ir eilėraščiais jis pamokys mus gyventi: „keisti visą tai reikėtų (gal?) nuo valstybinio užsakymo“. Tiek to, juk tas „gal“ – iš gryno mandagumo. Panašu, kad V.V. Landsbergis jau „treniruojasi“ sakyti kalbas nuo tribūnos. Akivaizdžiai norėtų pavadovauti kokiai valstybinei įstaigai. Tik, deja, į ministrus jo niekas nekviečia. Todėl kol kas užsiima dvasingumo propaganda, kurioje dažnai „vaikšto ratais“ beveik nieko nepasakydamas.

Kad negalėtum apkaltinti demagogija, moralizavimu ir pasipūtimu, įdeda kelis interviu ir ištraukų iš senovinių tekstų. Jį dar domina: a) išeivija, b) išėjusieji, c) kadaise išeitį parodę vadai.

Pokalbiai su įžymybėmis – vienintelė įdomi dalis. Neretai pašnekovai į autoriaus klausimus atsako neigiamai ar ne taip, kaip jis tikėjosi. O J.Mekas kantriai pataria: „Nesveika į viską žiūrėti taip rimtai.“

Jei tame internete veisiasi „chamai“, gal geriau išleisti sekmadieninių pamokslų knygelę? O gal – apsiriboti pasakomis? Nors dabar jau nenorėčiau vaikams jų skaityti...