Simonas ir ąžuolai

Keista knyga apie tai, ką patys bandome nuo savęs nuslėpti. Apie supančią mus realybę ir dar realesnius sapnus. Apie pašaukimą. Arba gyvenimą apskritai.

Simonas, atsisveikindamas su vaikyste, nutildo ąžuolus. Jie jam nebekalba. Bet vis dar yra šalia, kaip dalis jo prigimties.

Didžiulis medis nutilo, ir suvokęs, kad atsitiko kažkas itin svarbaus, berniukas nurijo gerklėje įstrigusį gumulą, atsikratydamas rūpesčio.
Tą dieną jis atsisveikino su vaikyste. Atsisveikino apibrėžtą valandą ir apibrėžtoje vietoje, todėl šį įvykį visada prisimins. Daugelį metų svarstys, ko iš tikrųjų atsižadėjo tą tolimą vaikystės dieną. Dvidešimtmetis ims neaiškiai suvokti, ko neteko, ir visą likusį gyvenimą mėgins susigrąžinti.

Gamta šioje knygoje vaidina vieną pagrindinių vaidmenų. Tai pasislėpdama už žmonių, tai pati juos paslėpdama.

Knygoje paliesta ir sudėtinga tevų ir vaikų santykių tema. Rūpestis vaiko ateitimi; planai, kurie neišsipildo; apmaudas, kai vaikas pasuka ne tuo keliu, kurį jam parinko tėvai; pasididžiavimas, kai jis pasiekia daug; ir pavydas — kai pasiekia daugiau, nei jo tėvai.

Aprašomi įvykiai leidžia tiksliai nustatyti knygos veiksmo laiką, ir tai daro ją dar patrauklesne. Antrojo pasaulinio karo įvykiai tiesiogiai paliečia knygos herojus — koncentracijos stovyklos siaubus išgyvenusi Iza pati tampa šeimos ir artimųjų siaubu.

Sunku pasakyti, kodėl ši knyga yra gera, verta būti perskaityta. Daug lemia jos dvasia, sąmonės ir pasąmonės elementų persipynimas. Be to — įdomus siužetas, bent porai vakarų, praleistų su šia knyga, suartinantis skaitytoją su jos herojais. Netikėti likimų vingiai ir pabaiga, kokios tikrai nesitikite. Bet skaitant apie tai negalvojama. Knyga įtraukia ir priverčia nuoširdžiai sekti paskui, puslapis po puslapio, žadėdama atskleisti paslaptį. Bet tik nuo jūsų pačių priklauso, ar ji bus jums patikėta.