Simonas Daukantas

Knygelė mažojo formato, geltonai dažyta, autoriaus ir pavadinimo įrašai juodi ir tamsiai rudi. Dėl to skiriasi nuo kitų savo draugių ir jos išvaizda nėra patraukli. Man tokio savotiško apdaro knygelė labai priminė nudulkėjusios raštinės ir senų popierių spalvas, biurokratinį valdininkų gyvenimą, bedvasiškumą. O kai ją perskaičiau, supratau – knygelės įvaizdis, jos apdarai puikiai atspindėjo joje aprašomą Lietuvą ir tuos laikus, visą sunkų, popierinį – archyvų dulkėse ir tamsiuose kambariuose prabėgusį - mūsų didžiojo istoriko Simono Daukanto gyvenimą.

Knygelėje nėra ištisinės S. Daukanto gyvenimo įvykių ir faktų apžvalgos, autorius sustoja tik ties tais, kurie yra ginčytini ir iki galo neišsemti, neįrodyti. Dėl to knygelė tam skaitytojui, kuris tais dalykais domisi, yra gana intriguojanti, įdomi ir įsimintina. Ką jau autorius imasi aiškinti, iš karto junti jo erudiciją, aiškinimų nuoseklumą, pagrįstumą, siekimą surasti tiesą ir tik tiesą. Perskaitytu ir suvoktu, be jokios abejonės, gali patikėti, nes autorius nagrinėjamus faktus sugeba pateikti tokia forma, tų nagrinėjimų neaiškumus ir kazusus taip paaiškinti ir supinti į vientisą sistemą, kad iš tų faktų ir faktelių tiesą suranda tarsi pats skaitytojas. Tenka pripažinti, kad autorius kaip istorikas, gerai išmano savo darbą ir visą tą žinojimą vykusiai perkėlė į knygelės puslapius, pateikė skaitytojui.

Nors, kaip minėjau, autorius apie Simoną Daukantą nepateikia ištisinio ir nuoseklaus aprašymo, tačiau perskaitęs knygelę gali susidaryti aiškų vaizdą apie Simono Daukanto tėvus, jo senelius ir prosenelius, aiškiai suvokti istoriko vaikystės ir paauglystės metų faktus ir gyvenimo taką, gana gerai susipažįsti su jį mokiusiais mokytojais ir tuometinėmis mokyklomis, studijomis aukštojoje mokykloje (Vilniaus Universitetas), caro laikų jaunimo pomėgiais ir veikla visuomeninėse organizacijose, jų ruošimąsi būti Lietuvos inteligentais. Skaudžiais ir ryškiais potėpiais nupieštos jaunų žmonių gaudynės dvidešimt penkių metų tarnystei caro kariuomenėje, kaip lengvabūdiškai į šiuos dalykus žiūrėjo ir savivaliavo gubernatoriai ir kiti valdininkai, kokią didelę ir nepakeliamą priespaudą kentė ne rusų tautybės žmonės.

Iš knygelės puslapių iki pat širdies gelmių smelkiasi supratimas, kiek daug Lietuvai yra padaręs Simonas Daukantas. Jo asmenybė, sakant akivaizdžiai, prilygintina dvasios milžinams. Juk jis visą savo jaunystės laiką be menkiausios abejonės, be menkiausio gailesčio, nepuoselėdamas jokių lengvo uždarbio iliuzijų ir tuščios garbės, visą savo brandųjį ir kūrybingąjį amžių, neskaičiuodamas dienų ir metų, neįsileisdamas į širdį jokių jaunystei būdingų godų, atidavė Lietuvos istorijos sukūrimui, savo gimtojo krašto tautiniam prisikėlimui, žemaičių kalbos atgaivinimui. Jis savo darbuose didžiavosi esąs to mažo žemės lopinėlio – Žemaitijos ir Lietuvos gyventojas. Jis iš tiesų mylėjo savo gimtinę, daug bendravo su Žemaitijos žmonėmis ir savo raštuose įamžino gimtinės laukus ir miškus, upelius ir kalveles, pievas, neperžengiamas pelkes, senuosius kovos simbolius – piliakalnius...

Mažai Simonas Daukantas rūpinosi savimi, savo gerove. Jo laiškai ir kalbos skirti kitiems ir kitiems – tai broliui, kurį leido į mokslus, tai seseriai, tai kitiems artimiesiems. Visą laiką jo gyvenimo jautriausiu tašku buvo lietuvių kalbos puoselėjimas, lietuvio baudžiauninko išlaisvinimas iš carizmo priespaudos.

Simonas Daukantas buvo be galo talentingas. Ko jis ėmėsi, viskas virte virė jo darbščiose rankose, vertėsi nelyginant ariamos žemės vagos. Ir labai gražiai vertėsi. Juk jis prikėlė naujam gyvenimui senuosius Lietuvos miškus, šio Žemaitijos pakraščio žmonių papročius, archyvuose pervertęs daugybę dokumentų naujai aprašė daugelį istorinių faktų, bemaž per visą amžių rinko žodžius ir išleido lietuvių – lenkų kalbos žodyną ir kiekvienam sulenkėjusiam Lietuvos inteligentui įrodė, kad lietuviškai galima kalbėti taip pat aiškiai, sklandžiai ir meniškai, kaip ir kalbant lenkiškai. Ne tik teorinius darbus nuveikė, bet pats pirmas lietuvių kalba parašė Lietuvos istoriją.

Simonas Daukantas davė peno ir Lietuvos vaikams, nes išleido pasakų knygelę, parašė kitokių populiarių leidinėlių. Štai koks daugiakraštis ir platus buvo istorikas Simonas. Visą tai gali pajusti perskaitęs Vytauto Merkio monografiją „Simonas Daukantas".

Kaip yra atsitikę ir kitiems talentingiems mūsų krašto žmonėms, taip atsitiko ir šiam istorikui. Daug jo rašytų žodžių esant jam dar gyvam žmonės perskaityti negalėjo, nes liko neišleisti. Kai Simonas mirė, į laidojimo vietą – Papilės laukų kalnelis – jo karstą lydėjo ir už jo vėlę meldėsi tik trys senyvos šio bažnytkaimio moterėlės.