Sielos randai

Šeštame dešimtmetyje skandalingai išgarsėjusi prancūzų aukštuomenės atstovė ne tik aprašo šio visuomenės sluoksnio gyvenseną, bet ir dalijasi mintimis apie darbą, rašymą, lyčių lygybę, šiuolaikinį jaunimą, savižudybę ir, žinoma, apie save. Nemažai pylos gauna ir literatūros kritikai, neretai kaltinę prozininkę tuo, kad jos romanuose visada veikia tik aristokratai, menininkai, muzikantai, taigi nėra tikrų socialinių problemų. Tačiau romane-esė patyrusi rašytoja leidžia sau traukti per dantį politikus, ieškoti teisybės. Tiesa, samprotauja kiek demagogišku stiliumi. Savo veikėjų likimą stebi per atstumą, atvirai jais žaisdama, šaltakraujiškai dėliodama jų kasdienybės mozaiką, kartu parodydama erudiciją ir puikų literatūrinių priemonių išmanymą. Vis dėlto tai negelbsti autorės nuo „rašytojo depresijos“, kuri čia pat demonstruojama ir nagrinėjama.

Labai artimais ryšiais susiję brolis ir sesuo – vienos iš F. Sagan pjesių veikėjai – nusigyvenę aristokratai, iš Švedijos persikelia į Paryžių. Jiedu jauni, gražūs, bet gyvena uždarą gyvenimą, visiškai nesidomi išoriniu pasauliu ir atkakliai vengia dirbti: darbas jiems atrodo tokia pat sunki našta, kaip ir prozininkei – rašymas. Santūriai, be didelių aistrų aprašoma jų tingi, prabangi, nuobodoka kasdienybė, kai rafinuotą porą išlaiko susižavėję draugai ir draugų draugai: parūpina ir būstą, ir pramogų, ir meilužių. Brolis elegantiškai išnaudoja turtingą vyresnę damą, o sesuo užmezga romaną su jaunuoliu, dėl kurio vėliau nusižudo poros „rėmėjas“. Tačiau net tragedija nepajėgi sudrumsti idiliško, sotaus, lengvai rusenančio Sebastiano ir Eleonoros gyvenimo, kuriam rašytoja spontaniškai randa vis kitų „rėmėjų“. Galiausiai pati pasakotoja sutinka savo sekamos istorijos veikėjus. Jos rašymas apie rašymą kartais primena S. Parulskio „Doriforę“. Prozininkė nesibodi pasišaipyti ir iš skaitytojo („O jūs, brangus skaitytojau, kaip gyvenate jūs? Ar jūsų motina myli jus? O tėvas? Jie – jums sektinas pavyzdys ar siaubas? O ką mylėjote, kol gyvenimas neįstūmė į aklavietę?“, p. 47) ir iš savęs („Kai susimąstau apie nelaimingą savo skirtį daryti tai, ką noriu, (…) ašaros pačios ima riedėti. Tikiuosi, mano skaitytojai ir mano leidėjai supras ir jiems pakaks vaizduotės manęs pasigailėti“, p. 53) Aristokratų gyvenimas visada atrodo keistas, taigi daug kam romanas gali pasirodyti esąs „apie nieką“. Bet tai juk irgi savaip žavu.