Sicilietis

Kūrinys „Sicilietis“ tai romanas, parašytas po legendinio „Krikštatėvio“. Tai dar vienas klasikinis Mario Puzo „perliukas“. Keletas faktų apie patį autorių: Mario gimė Niujorke, vietoje, kuri žinoma „velnio virtuvės“ pavadinimu. Taigi, visos jo rašliavos yra paremtos savo paties skaudžia patirtimi. Pats Mario Puzo yra italas.

Taigi, ką įdomaus galime rasti knygoje „Sicilietis“? Istorija prasideda Maiklo Korleonės tremtimi Sicilijoje. Žmonėms, skaičiusiems „Krikštatėvį“ turėtų būti žinomas faktas, kad Maiklas, norėdamas apsaugoti šeimą, nužudė policijos pareigūną bei narkotikų verslo šulą, pravarde „Turkas“, ko pasekoje privalėjo palikti Niujorką.

Šiame kūrinyje siužetas pasisuka nauja kryptimi, apie kurią nebūtų pagalvoję tie, kurie skaitė „Krikštatėvį“. Sicilijoje gyvena pagarsėjęs savo robinhudiškumu Salvatoras Džiuliano. Donas Korloenė įsako Maiklui grįžtant į JAV pasiimti kartu su savimi būtent šį žmogų. Jis turi septynias dienas susisiekti su Džiuliano šeima, rasti Salvatorą ir grįžti į Jungtines Valstijas.

Kodėl visa tai vyksta? Kokia to prasmė? Knygos autorius pasakoja Salvatoro Džiuliano istoriją. Kaip jis tapo banditu? Kaip jis įgavo tokį „robinhudišką“ statusą? Ir apskritai, kodėl jis apiplėšinėja turtingus ir padeda skurdiesiems?

Salvatoras Džiuliano žino keletą svarbių mafijos bei dabartinės Sicilijos valdžios paslapčių ir jis turi būti „eliminuotas“, kol dar nepaskleidė tų paslapčių viešai ir neapkaltino vadžios. Jis turi parašęs dokumentą, pavadinimu „Džiuliano testamentas“. Tiek mafija, tiek politinė valdžia nori to dokumento.

Toliau vyksta įnirtinga kova dėl valdžios tarp Sicilijos mafijos ir Salvatoro. Galiausiai, pastarasis kovą pralaimi ir miršta, o Maiklas priverstas į Jungtines Valstijas grįžti vienas.

Romano pabaigoje yra įdomus ir gyvenimiškas pokalbis tarp dono Korleonės ir Maiklo, per kurį Vitas Korleonė papasakoja keletą įdomių ir svarbių dalykų apie kriminalinį pasaulį, t.y. kaip reikia veikti ir mąstyti, jei norima užkilti ant aukščiausio mafijos laiptelio. Donas panaudoja Salvatoro pavyzdį ir padeda Maiklui suprasti viską lemiančius dėsnius, kadangi jam juos teks panaudoti, kai pakeis tėvą ir užims dono vietą.

Apibendrinus galima tvirtai teigti, tai nėra toks sėkmingas ir klasikinis kūrinys kaip „Krikštatėvis“, tačiau jam būdingi visi Mario Puzo kūrybos elementai. Jeigu jūs kažkur keliaujate ar turite laisvą sekmadienį, rekomenduočiau perskaityti šį kūrinį, tačiau „būtina perskaityti“ etikete jo nepažymėčiau.

Vidutinis grožinės literatūros kūrinys, kuris prarastų dar vieną balą, jei nebūtų parašytas Mario Puzo. Kita vertus, kai tenka šį kūrinį lyginti su pačiu „Krikštatėviu“, sunku jį įvertinti labai gerai. Labiausiai sužavėjo kūrinio pabaiga, kuri tokia pat netikėta ir nuostabi, kaip paties „Krikštatėvio“.