Šiaurės jūra

Knygelėje du ciklai. Pirmajame – 12 eilių, antrajame –11.

Bemaž neįmanoma aiškiai išsakyti eilių turinio – jis toks skrajus, kiekviename posme savo prasme ir interpretavimais kintantis, skirtingomis spalvomis ir vaizdo mirgėjimu liulantis. Daromos aliuzijos į prie jūros ar net gyvenimo laivo sėdintį įsimylėjusį ir apmąstantį save ir pasaulį jaunuolį, kurio mintis pasiglemžia tai diena, tai naktis, tai audrojanti jūra, tai plyna jos ramybė. Paskui į vieną visumą pinasi visata, Graikų dievai, ir jų fantastiniai žygiai, ir ant jūros kranto svajojančio jaunuolio įsimylėtos mergaitės tai ryškėjantis, tai vėl bangoje ar erdvėje išnykstantis paveikslas. Iš to mirgėjimo, surinkus panašesnes interpretacijas į vieną, būtų galima apytikriai išreikšti romantines poeto nuotaikas ir svajas.

Poetiškasis pasaulis, jei pavyktų jį įsivaizduoti, išeitų toks savotiškas, ir toks ne visai nerealus. Tarsi poetas keliauja laivu, jaučia po kojomis nuolat siaučiančią jūrą, ilgisi paliktos svajonių mergaitės, įsivaizduoja per ją ir su ją antikos geruosius dievus, neryškiu žvilgsniu pamato jų darbus ir skausmą, kuris panašus į jojo ilgesį, paskui tie užsirūstinę dievai jaukia jūrą ir ji pasiutiškai staugia ir riaumoja. Pagaliau jūros dievai sudaužo laivą ir poetas guli smėlingam paplūdimy, tarsi ir draugas yra šalia... Po to kelionė kažkokiu stebuklingu būdu vėl tęsiasi, vėl su antikos šėlstančios jūros piktaisiais dievais susijusi jūrligė ir pagaliau krantas ir išsvajota Tėvynė ir ta, kuri dievams pažadėjo jo laukti...

Iš Henriko Heinės fantastinio – romantinio pasaulio, iš šėlstančios jūros, dievų rūsčio ir palaimos, mylimos mergaitės įvaizdžių išryškėja daug realiojo pasaulio detalių. Skaitydamas tas eiles, kartkartėmis nebegali suvokti – fantastines ar realias gyvenimo tiesas poetas išsako? O gal ir tas, ir anas, nes visas jo poetinis pasaulis verda ir vyturiuoja tarsi amžinai nerami Šiaurės jūros banga.

Stabtelėkime prie kelėtos įdomesnių interpretacijų ir sugretinimų.

„Vainikavimo“ centre (įžanginė interpretacija) – „ant skydo“ keliama mergaitė, „Kuri manoj širdy nūnai, / Kaip karalienė, viešpataus!“ Iš saulės poetas žada austi jai „raudono aukso vainiką.“ Iš „plevėsuojančio mėlynės šilko, kur tviska deimantai nakties“ atkirps gabalą apsiaustui ir atiduos jai save ir savo „proto trupinėlį“. Poetą lydi žavingas pasaulis ir dar žavingesnis saulėlydis: „Bet atkaklus Saulėdievis, / Išvydęs žmoną, / Iškaista purpuru tirštu / Rūstybės ir kančios, / Ir skuba nenumaldomas žemyn / Į savo šaltą našlio lovą.“ Iš kaži kur atsiradęs svetimšalis jau eina pas žvejo gražią dukrą: „Aš ateinu, ir su manim ateina / Seni laikai, kai dangiški dievai / Nužengdavo pas žemiškas dukras / Ir glamonėdavo dukras žmonių.“ Toliau jau antika: iš Odisėjo giesmių poetui iškyla „Alsavimas dievų / Ir žvilgantis pavasaris žmonijos, / Ir žydintis dangus Elados“. Ir vėl atsiveria žmogaus pasaulis: „Dideli dangus ir jūra, / Bet mana širdis didesnė, – / Už žvaigždes gražiau už perlus / Spinduliuoja mano meilė.“ Prasideda audra, „ir vaikšto kaip gyvi, balti vandens kalnai“ Pagaliau po ilgos kelionės ateina apsivalymo valanda ir taika. Taip Heinės „Šiaurės jūros“ pirmajame cikle banguoja poetiniai vaizdai, įvykiai, persilieja žmonių ir dievų pasauliai.

Tokia pat nenuosekli ir nelygi seka ir antrosios dalies, bet aš jos nebeaiškinsiu. Norintiems pajusti Heinės poezijos romantinius ir realiuosius virpesius teks patiems pasiskaityti. Tik dar kelios įdomesnės nuotrupos: „Pasveikinta būk, jūra amžina! / Lyg tėviškės kalba, vanduo man šlama tavo.“ Ir visai nesvarbu – priduriu nuo savęs – ar ji žemaitiška ar dzūkiška! Sudužus laivui, poetą užgula sunkios mintys: „O, tu, juodoji saule, kaip dažnai, / Žavėtinai dažnai aš gėriau iš tavęs / Laukinę įkvėpimo liepsną.“ Ir štai kaip heiniškai išreikšta meilė Tėvynei: „Taip ilgisi dabar mana širdis tavęs, / Manoji vokiška tėvyne! / Tegu žemelė tavo bus nuklota / Husarais, beprotybe, klibančiom eilėm, / Plonais vasardrungniais traktatais. / Tegu tavieji zebrai minta / Vien rožėm vietoje dagių; / Tegu garbingosios beždžionės tavo / Tauriai didžiuojas gražmenom tuščiom.“

Pridursiu dar, kad B. Sruogos vertimas iš esmės atspindi Heinės poetikos turinį, skaitydamas tą vertimą, gali pajusti vokiškųjų posmų ritmą ir stilių.