Šešėlių princesė

Mano manymu, knygos yra skirtos tam, kad atsakytų į visus žmogui iškilusius klausimus ir tai nebūtinai turi būti kažkokia enciklopedija. Tokia knyga man tapo Indu Sendaresan „Šešėlių princesė“, kuri papildė (ir pataisė) mano žinias apie Mogolų imperija.

Labai didelis šios knygos pliusas yra tai, kad visi veikėjai yra apibūdinami dar prieš pat pasakojimą ir tai labai padeda susigaudyti visos knygos įvykiuose. Gi dažnai būna taip, kad atrodo, jog pradedi painioti vardus, o galiausiai meti knygą tik todėl, kad nebegali suprasti, kas čia ką ir kodėl daro. Todėl tai yra tikrai puikus būdas palengvinti skaitytojui darbą.

Pasakojimas prasideda tuo, kad po ketverių Šah Džahano valdymo metų gimdydama keturioliktąjį Mogolų imperatoriaus vaiką miršta imperatorienė Mumtaz Mahal. Tiesą sakant, šioje vietoje mane pradėjo kankinti prieštaringi jausmai: pasišlykštėjimas tuo, kad moteris laikoma tik „vaikų gimdymo mašina“ ir pasididžiavimas tuo, kad šios moters garbei buvo pastatytas taip man patinkantis Tadž Mahalas.

Visi žinome, kad tais laikas Mogolų moterys, o ypač imperatoriaus šeimos narės, gyveno nepaprastai uždarai ir jų veidus visada slėpdavo šydas. Jos labai retai pasirodydavo viešumoje. Tačiau net žinant tai, dažnai skaitant pagalvoji „negi taip iš tikrųjų buvo“ ir tada prisimeni, kad visa knyga yra paremta istoriniais šaltiniais ir dokumentais (nors tais laikais, nei mongolų nei Europos istorikai nesidomėjo imperatorienių gyvenimu).

Toliau yra pasakojama apie tai, kad imperatoriaus duktė Džahanara po staigios motinos mirties tampa tėvo patikėtine. Ir kas keisčiausia, visus jos gyvenimo faktus - kada gimė, kokį išlaikymą jai skyrė tėvas, kokią galią ji turėjo - be jokių pastangų galima rasti rūmų dokumentuose ir visokiausiuose aprašymuose. Taip pat yra minima, kaip didžiai ją mylėjo imperatorius, ir nors man tai atrodė kaip paprasčiausios (ir kartais net prasčiausios) turgaus paskalos, nusprendžiau apie tai pasidomėti plačiau.

Knygoje ne kartą užsimenama apie tai, kaip imperatorius gedėjo savo žmonos mirties ir prabėgomis užsimenama apie jo ketinimą atsisakyti sosto. Tačiau jis į savo sūnų valdymą žiūrėjo gana šališkai ir man dažnai kildavo mintis, kad šis imperatorius buvo kaip ir maištininkas, nes nenorėjo sutikti su nusistovėjusiomis taisyklėmis, Kurios teigė, kad bet kuris žmonos ar sugulovės sunūs turi teisę į sostą. Ir vėl mano smalsavimas privertė susirasti visą įmanomą informaciją apie Mogolų imperatorių.

Bet net ir tokioje knygoje gali kažkas iš pradžių pasirodyti nepriimtina. Pavyzdžiui, musulmonų kalendoriaus datos skyrių pradžioje — bet perskaičiuos apie pusę knygos supratau, kaip jas išsiversti į dabartinį kalendorių ir tai net tapo pliusu. Dabar galiu drąsiai teigti, kad suprantu musulmonų kalendorių.

Ši knyga privertė mane pasidomėti tuo, kuo ankščiau net netikėjau ir suprasti, kad kiekviena šalis turėjo kažkokių siaubingų (ar gražių) paslapčių, kurios šiais laikais yra pasiekiamos. Mano manymu, ji labai pravers tiems kas domisi Indijos kultūra, nes tik perskaičius tikrais šaltiniais paremtą istoriją tampa aišku, kodėl dabar viskas yra būtent taip, o ne kitaip.

Manau, ši knygą būtų puiki dovana tiems, kas domisi Indijos religija, kultūra ar tiesiog mėgsta istoriją. Nors tai ir yra dalis pasakos, „Šešėlių princesę“ galiu priskirti prie mokslams padedančios literatūros.