Šešėlių kerėtojas

Po to, kai pasirodė J.K. Rowling „Haris Poteris“, vaikų literatūrą tiesiog užgriuvo būtybės iš fantastikos pasaulio. Tokių knygų populiarumas didžiulis, tačiau yra žmonių, kurių anaiptol nežavi tai, kad vaikai taip uoliai domisi burtais ir magija. O kaip jaunimą grąžinti į doros kelią? Savaime suprantama, „sausų“ pamokslų niekas nenorės skaityti, kai visi tiesiog pamišę dėl doksių, gabikių, knisių, hipogrifų, testralių ar foksių. Bet kodėl gi kovai su priešu nepanaudojus jo paties ginklų? Pastoriaus G.P. Taylor'o knyga „Šešėlių kerėtojas“ galėtų būti neblogas pavyzdys, kaip vienu šūviu bandoma nušauti du zuikius. Bet būna ir taip, kaip kad sako liaudies išmintis, jog du zuikius vydamas gali nė vieno taip ir nepavyti.

Apie ką: Knygos „Šešėlių kerėtojas“ siužetas kaip ir niekuo neišsiskiria iš kitų panašaus žanro kūrinių. Vikaras Obadijus Demiurelis, seniai nusigręžęs nuo dievo, engia parapijiečius, o dabar įsigeidė tapti pačiu galingiausiu, galingesniu net ir už dievą. Kad užvaldytų aukščiausią visatos galią, Demiureliui reikia gauti paslaptinguosius Kerubinus – jų visada yra du. Vieną vakarą brangi statulėlė patenka į jo rankas.

Tačiau į Beitauną atsibasto afrikietis Rafa, kurio šeimai teisėtai priklauso minėtoji statulėlė. Padedamas vietinių paauglių Tomo ir Keitės, Rafa siekia susigrąžinti Kerubiną. Na, toks siužetas būtų tinkamas paprastai nuotykių knygai, o čia veiksmas vyksta tarp ištiso knibždėlyno visokių keistų padarų: pradedant hobiais (tokie kaip ir laukiniai kaukai), apie kuriuos vietiniai kuria istorijas, esą, jie galį išgydyti įvairias ligas, iki nuožmių varigalų ir glošanų, kurie vaikosi geruosius knygos veikėjus.

Maža to – tiesiog prievarta, nė nebandant maskuoti brukama biblinė alegorija. Tik čia biblinis Dievas perkrikštytas Riatamu, o jo didysis priešininkas – Pirateonu.Bet tai ir viskas. O visa kita daugiau nei akivaizdu – reikia tikėti Riatamu, Riatamas  vienintelis tiesos šaltinis, Riatamas myli tave labiau, nei gali įsivaizduoti, Riatamas niekada neapleidžia, viskas Riatamo valioje, o Pirateonas tik klaidina žmonių širdis. Deja vu? Tai jau tikrai. Vadinasi, matrica stringa.

Gerai: Jaunesnio amžiaus skaitytojams gal tiks ir tokia rašliava – kautynės, gaudynės, gausus būrys fantastinių būtybių, galiausiai – gėrio pergalė prieš blogį – kaip pasakai, ko daugiau ir bereikia?

Blogai: Visų pirma – akis tiesiog bado biblinė alegorija – gal to ir siekta, bet, kita vertus, viską galima pateikti ir subtiliau, taip, kad neerzintų (puikus to pavyzdys – J.R.R. Tolkien'o trilogija „Žiedų valdovas“). Bet čia autorius net nesivargina nieko dangstyti, kalba tiesiai ir be užuolankų – kartais kone perrašo biblines frazes.

Kitas dalykas – silpnai sukurti veikėjų charakteriai. Net ir apie pagrindinius veikėjus perskaičiuos visą knygą galima pasakyti vos keletą žodžių. Aišku, kam užsiimti kurti kokius nors gilesnius charakterius, kai svarbiausios tiesos pasakomos ir kitaip?

Maža to – knygoje gausu epizodų, kurie prieštarauja net ir tai menkai atskleistai personažų elgesio logikai arba teigia visiškai skirtingus dalykus apie tą patį: tai nei iš šio, nei iš to Demiurelio pasiryžimas sušlubuoja; tai vienur rašoma, kad Demiurelis anksčiau nebuvęs toks blogas, kitur – kad jis blogas buvęs nuo pat jaunystės; tai grynas ateistas Džeikobas Kreinas, netikintis nei dievu, nei velniu, staiga vos neatsiverčia, o paskui lyg ir vėl grįžta prie ankstesnių savo pažiūrų.

Dar vienas nemažas trūkumas – knygoje daug veikėjų, bet jų atsiradimo prasmė daugiau nei abejotina. Jau nekalbant apie kelias fantastinių būtybių rūšis: pvz., Tomas ir Keitė buvo apsistoję boglių malūne, Demiurelis burtais iškvietė Azimutę (tarp mirusių ir gyvųjų pasaulių besiblaškančią mergaitės sielą) – tačiau tik tiek, tolesniam siužetui tai įtakos praktiškai neturi, bet užtai knygos pabaigoje atsiranda sauja naujų veikėjų.

Kitaip sakant – fantastinės būtybės čia egzistuoja tik kaip masalas skaitytojams, nes gilesnės prasmės ar įtakos siužetui jų „pasirodymas“ dažniausiai neprideda.

Ši knyga jums nepatiks, jei nemėgstate fantastikos. Jei mėgstate fantastiką – tikriausiai irgi nepatiks – per daug silpnai viskas „sulipdyta“. Autorius, matyt, tikėjosi pasinaudodamas sėkmingu J.K. Rowling knygų rašymo receptu išdėstyti bažnyčiai artimesnę poziciją, tačiau rezultatas, bent jau literatūrine prasme, deja, nekoks.